Pranašystė(6)

6.

  Valencijus nepajuto jokio skausmo. Paprasčiausiai atlipo nuo akmens, ir būtų nukritęs lyg maišas, jei nebūtų spėjęs įtempti kojų raumenis. Va tada tikrai nudiegė kairę koją. Sukandęs dantis riteris atsistojo ir atsimerkė. Burtininkas dingo. Ten, kur jis ką tik stovėjo, juodavo išdegintos žolės apskritimas. Atrodė, kad apanglėjusi žemė pasiglemžė ne tik magą, bet kartu sugėrė ir saulės spindulius, prasisunkusius į olą pro įėjimo angą granito sienoje. Atsargiai dairydamasis, riteris nušlubčiojo prie juoduojančio ploto ribos. Jis iš karto pastebėjo gulintį viduryje savo durklą. “Ko gero pataikiau tam niekšeliui, - pagalvojo riteris. – Tik vargu ar dėl to jis galėjo iškepti. Ir išvis – kas čia įvyko? ”
  Išrinktasis žengė dar kelis žingsnius ir pasilenkė durklo. Kažkas šmėstelėjo dešinėje. Riteris atsitiesė, taip ir nepakėlęs ginklo. Prie išdeginto ploto ribos stovėjo jauniausioji ragana. Jalinija, pamačiusi Valencijų, suėmė už kraštų ilgą iki žemės suknią, kilstelėjo jos priekį ir pribėgo prie riterio, keldama paskui save pilkus pelenų tumulus. Sustojusi paklausė:
  - Jūs sveikas, riteri? Jums viskas gerai?
  - Kartais būdavo ir geriau, - numojo ranka vyriškis.
  Moteris susiraukė. Valencijus suprato, kad ragana skaito jo mintis. Netrukus raukšlės virš strazdanotos nosytės išnyko. Jalinija grakščiai mostelėjo ranka. Riteris pajuto, kad skausmas kairėje kojoje dingo. Pamėgino atlikti įvairius judesius. Skausmas rimo visame kūne.
  - Antra vertus, jei sakyti tiesą, kartais būdavo ir blogiau.
  Anvėrietis nusišypsojo raganai, stengdamasis, kad ir pasakyti žodžiai, ir šypsena atrodytų kaip padėka. Jalinija tuo tarpu pradėjo žvalgytis po olą. Jos veide atsispindėjo rūpestis. Valencijus kurį laiką stebėjo raganą, kol ryžosi pasiteirauti:
  - Kas nors ne taip?
  - Ne, viskas gerai.
  - Kažkodėl man vis tiek norisi paklausti – ar mes bent laimėjome?
  - Taip, riteri, mes laimėjome, - išsiblaškius patvirtino Jalinija.
  - Nematau, kad spindėtų iš džiaugsmo jūsų veidelis, jūsų didenybe.
  Šį sykį ragana neatsakė. Toliau tyrinėjo olą. Patrynė tarp pirštų pelenus. Apžiūrėjo Valencijaus durklą. Galiausiai sustingo juodo apskritimo pakraštyje, tarsi ko lauktų. Netrukus riteris išgirdo kanopų bumpsėjimą. Nušokusi nuo dar gerai nesustojusio žirgo, vyriausioji ragana įsiveržė į Karališkojo peslio uolą lyg viesulas.
  - Na, kas čia įvyko? - paklausė sesers, apmetusi olą žvilgsniu.
  - Mes stebėjome olą iš toliau, kad matytume viską, kas vyksta. Tu žinai, kai stebimoje vietoje naudojami burtai, regintysis akmuo rodo prastą vaizdą, todėl gal matėme ne visas detales. Viskas atrodė taip: kovos pabaigoje Išrinktasis puolė į priekį, spėju, bandė mesti durklą. Magas pritaikė kažką iš jėgos burtų. Kokį nei Fandigierė, nei aš gerai nepamatėme.
  - Turbūt galios smūgį. Norėjo pasodinti Išrinktąjį atgal į sostą. Mes juk rašėm, kad absoliučios valdžios burtas veikia objektui nejudant, geriausiai sėdint, - padarė išvadą vyriausioji ragana.
  “Pasodinti? Aš prilipau prie akmens lyg per minkštai užminkytos žalios tešlos blynas, tėkštas į miltais nepabarstytą stalą”, - pyktelėjo mintyse Valencijus.
  Jalinija tęsė:
  - Toliau magas bandė panaudoti kažką iš šviesos burtų, bent taip atrodė, stebint būrimo ritualo pradžią.
  - Aha, kaip ir numatėme – žudančios šviesos burtą, nors manė, kad naudoja absoliučios valdžios galias.
  - Man labiau priminė žudantį žaibą, nors ritualo pabaigos jau neįžiūrėjau. Burtui suveikus vaizdas pabalo, kaip įprasta. Taip ir nežinom, kas buvo panaudota. Galėjo būti ir žudančios šviesos burtas. Tik jis turėjo palikti pelenų taką iki pat Karališkojo peslio sosto. Ir pelenai turėtų atrodyti, lyg žolė būtų sunykus nuo karščio, o atrodo lyg ji degė.
  - Tačiau, jei magas griebėsi žaibo, tai norėjo nužudyti Išrinktąjį. Kodėl? Juk turėjo dar laiko panaudoti įsivaizduojamą absoliučios valdžios burtą ir, net jei nepasiseks, spėti nukauti riterį.
  - Iš šalies atrodė, kad kažkas burtininkui trukdo, - prisiminė Jalinija. - Gal suabejojo mūsų melaginga pranašyste, ar ko išsigando?
  - Ko jam išsigąsti? Be to, jei panaudojo žaibą, kodėl riterio nenukovė, ir kodėl žolė išdegė ne apie sostą, o ten, kur stovėjo burtininkas?
  Abi raganos nevalingai atsigręžė į Valencijų. Žiūrėjo tarsi į vaiduoklį.
  Riteris nudelbė akis. Žiūrėdamas sau po kojomis į išdegintą žemę, pasakė:
  - Aš suprantu - čia niekas nelaukė, kad aš išgyvensiu, bet, rodos, taip jau nutiko. Galėtume tuo pasidžiaugti. Ir išvis nesuprantu, kas jums neduoda ramybės, mielosios damos? Juk viskas, kaip sakėte: magas norėjo mane nužudyti, aš pasukau sagę, jis pasimetė, pasišiukšlino, nusvilo nagus ir dėjo į kojas. O gal mes net braidom po jo pelenus. Viskas, kaip pasakyta pranašystėje.
  Valencijus nužvelgė raganas. Dabar jos žiūrėjo į jį lyg suaugę į tauškiantį nesąmones vaiką. Riteris prisiminė, kad žino tik raganų išgalvotą pranašystę.
  - Atleiskite, raganos, supratau – turėjo išsipildyti ne ta pranašystė. Bet jaučiu, kad aš ne vienas toks, žinantis ne tą pranašystę. Juodajam burtininkui taip pat pūtėte miglą į akis. Manau jam taip ir reikia. Tačiau aš koviausi. Galėjau net mirti, bet nugalėjau. Tiesa, jei atvirai, neturiu žalio supratimo kaip, bet visgi nugalėjau. Gal esu vertas sužinoti didžiąją senio Greifuso pranašystę? Tikrąją, jei galima.
  Raganą Gandijerę riterio žodžiai suerzino. Etoro valdovė sutramdė pyktį ir bejausmiu balsu pasakė:
  - Jūs nesikovėte, riteri, ir nelaimėjote. Tai burtininkų reikalas, o mes savo reikalus tvarkome patys. Ir kaunamės patys, jei reikia. Tik kova kovai nelygu. Galime kautis, kas laimės. Nugali tas, kas lieka gyvas. Dar galima kautis, dėl to, kas užvaldys. Laimi tas, kurio valioje atsiduria pasirinktas objektas. Pirmos kovos baltasis burtininkas paprastai nelaimi, nebent kautųsi tikrai su silpnu priešininku. Dalijantis pasaulį – silpnų nebūna. Todėl pasirinkome antrą būdą ir jus kaip objektą. Įtikinome juoduosius, kad vykdome planą, kurį papasakojome jums, ir suteikėme galimybę pasinaudoti absoliučios valdžios burtu, įsidėmėkite, riteri, tariamą galimybę. Iš tikrųjų magas būtų nukreipęs į jus žudančią šviesą, kuri, atsispindėjusi nuo šarvų plokščių, grįžtų, nešdama mirtį. Magas žūtų arba būtų sunkiai sužeistas. Tam šarvai ir buvo nukalti. Jūs liktumėt gyvas. Objektas priklausytų mums. Juodieji pralaimėtų.
  - Tik nepūskite miglų, kad žudanti šviesa man nė trupučio nepakenktų?
  Valencijus jautėsi įskaudintas, gal net pažemintas. Jis net ne sagės pasukėjas – paprasčiausias daiktas, kurį kažkas gviešiasi užvaldyti.
  - Jums būtų prastai, net labai, - šaltai atsakė Etoro valdovė.
  - Tai tokia ta didžiojo magistro pranašystė, tik, atrodo, ir ji nelabai pildosi. Jaučiuosi ne taip prastai, kaip gal kažkam norėtųsi. Tiesa, man dar pasirodė, kad tas juodasis burtininkas tikrai kažko išsigando.
  Valencijus liūdnai šyptelėjo. Įsiterpė Jalinija:
  - Ir dar vienas dalykas. Aš pati neatkreipiau dėmesio, bet Fandigierė tvirtina, kad reginčiojo akmens vaizdas kovos pabaigoje nuolat mirgėjo, lyg visą laiką buvo buriama. Tačiau juodasis magas turėjo daryti pertraukas tarp būrimų ir tikrai darė. Atrodo, lyg buvo dar vienas burtininkas.
  - Neįmanoma! Mūšio lauke galėjo būti tik objektas ir iškviestos kautis pusės atstovas. Negalėjo būti joks kitas burtininkas, tik juodasis, - ryžtingai pareiškė Gandijierė.
  - Negalėjo, - sutiko Jalinija. – Gal Fandigierė paprasčiausiai apsiriko?
  Karališkojo peslio oloje įsivyravo nejauki tyla. Dvi moterys ir vyras stovėjo nebylūs, mąstydami kas sau. Tik jautė jie tą patį. Jiems atrodė, kad tarp pilko granito sienų vakaro prieblandoje sklando didžiojo magistro Greifuso šešėlis.
  - Čia neturime, ką daugiau veikti, - nusprendė Vyriausioji ragana. – Jalinija, grįžk į Angardą. Su Fandigiere praneškite, kad pranašystė išsipildė.
  - Įdomu, kuri? - pabandė įgelti Valencijus.
  - Ta, kurią Triumviratas skelbė Etoro žmonėm. Išrinktasis nugalėjo. Grįžta gyvas ir sveikas. Ką nors daugiau manau sužinosime rytoj iš mago, kai nuvyksime pareikšti nugalėtojo valios. Beje, kas jis?
  - Fandigierė pažino. Mortijus. Henzo valdovas.
  - Tas, kurio valdos paskutiniu metu plėtėsi lyg ant mielių?
  - Tas pats, - patvirtino Jalinija.
  - Tikriausiai iš jaunesnių. Burti gerai dar nemoka, o jau parūpo valdyti pasaulį. Gal tikrai – išsigando ir paprasčiausiai nesuvaldė žaibo?
  Valencijus krenkštelėjo.
  - Kalaviją jis valdo meistriškai. Jei taip pat stengėsi išmokti burti, tada bus sunku surasti jam lygių.
  Gandijierė nepritariančiai pažiūrėjo į riterį.
  - Ateitis parodys. Juk taip jūs sakote, riteri?
  Vyriausioji ragana užsėdo ant žirgo, kuris buvo ją atsekęs į olą. Valencijus švilptelėjimu pakvietė savąjį ir buvo besėdąs, tačiau susilaikė. Nuoskauda šiek tiek atlėgo. Riteris pagalvojo, kad turi tikriausiai paskutinę progą paklausti raganų apie tai, kas jam rūpėjo.
  - Jūsų didenybe, ar galėčiau pasiteirauti?
  - Taip?
  - Ar gali burtininkas žinoti, kad moteris laukiasi?
  - Kaip kiekvienas žmogus.
  - Aš ne apie tai. Ar gali žinoti, kai niekas dar nežino?
  - Gali perskaityti moters mintis.
  - O jei moteris pati nežino?
  Gandijierė papurtė galvą.
  - Tada tikrai ne. O kodėl to klausiate, riteri?
  - Magas sakė, kad Morta laukiasi.
  Perskaičiusi Valencijaus mintis, ir supratusi, apie ką šis kalba, ragana pareiškė:
  - Magas melavo.
  Tik tada pastebėjo bėgiojantį jauniausios sesers žvilgsnį.
  Valencijui pasirodė, lyg kas trūko viduje. Užgeso ir taip vos rusenusi viltis. Jis persimainiusiu balsu paklausė:
  - Kam jam to prireikė?
  - Tikriausiai tikėjosi tokiu būdu labiau paveikti jūsų valią. Žinojo, kaip jums tai svarbu... Žinojo? – Gandijerė pasisuko į seserį. – Žinojo. Supranti, ką tai reiškia, Jalinija?
  - Arba Mortijus gerai pažįsta riterį, arba domėjosi juo.
  - Tą jūsų Mortijų aš mačiau pirmą kartą, - suskubo pareikšti Valencijus. Jis jau sugebėjo užgesinti širdies maudulį. Galų gale visada taip buvo. Jis ir Morta su tuo net susitaikė.
  - Išrinktąjį mes paskelbėme tik ryte, - priminė Gandijerė.
  - Gal jis rinko žinias apie visus, ką mes galėjome pasirinkti pagal paskelbtą pranašystę, - spėjo Jalinija. 
  - Po to, kai mes apsaugos burtais uždarėme karalystės sienas, praktiškai tai neįmanoma. Ir tai padarėme dar prieš mums randant Greifuso pergamentus.
  - Tada... tada... – Jalinija išsigando netikėtos minties, - tada jis Pranašystę aptiko anksčiau už mus.
  - Arba pats ją sugalvojo ir pakišo mums, kad pagal ją mes sugalvotume gudrų planą, kaip įvilioti į spąstus juoduosius, bet pasirodo, kad tai tik dalis juodųjų plano, kaip įvilioti į spąstus mus. Mortijus apvyniojo mus apie pirštą lyg kokias prasčiokėles. Nors ne, Jalinija, tu visą laiką sakei, kad toje pranašystėje kažkas ne taip. Pasirodo – joje viskas ne taip.
  - Oho, atrodo, žinančių ne tą pranašystę ratas sparčiai plečiasi, ir netikrų pranašysčių sąrašas ilgėja. Įdomu ar dar kas žino, kokia tikroji Greifuso pranašystė? - pasišaipė Valencijus.
  Raganos nekreipė į riterį dėmesio.
  - O burtai? – spėliojo Jalinija. – Jie tikri. Iš kur Mortijus juos gavo?
  - Tikriausiai tas niekšelis vis tik aptiko Greifuso rankraščius ir pasinaudojo tuo, ką rado, kad įtrauktų mus į šią kovą. Neaiškūs tik du dalykai: kaip jis ruošėsi ją laimėti ir svarbiausias – kodėl nelaimėjo? Palaukite, riteri, jūs minėjote, kad prilipote prie akmens kaip blynas?
  - Aš ne minėjau, aš pagalvojau, bet jums tai ne motais.
  Raganos susižvalgė ir ištarė kaip viena:
  - Absoliučios valdžios burtas!
  - Jis turėjo prirakinti Išrinktąjį prie akmens ir pajungti juodojo burtininko valiai. Tai būtų mago pergalė, bet jam kažkas nepavyko, - toliau balsu svarstė jau viena Gandijerė.
  - Taip, taip, - patvirtino jaunėlė. – Mes matėme. Išrinktasis galėjo mataruoti dešine koja.
  - Atsiprašau, mielosios raganos, aš ten ne šiaip mataravau koja. Tai buvo labai gudraus plano dalis, - dar kartą pamėgino įsiterpti Valencijus, apsimesdamas įsižeidusiu.
  Riterį erzino tai, kad raganos nekreipia į jį dėmesio. Valencijus jautė, kad susikaupusi per visą šią dieną įtampa grasina prasiveržti nežabotu linksmumu.
  Niekas nepadėjo. Raganos ir toliau kalbėjosi tarpusavyje.
  - Ko gero mes atspėjome – absoliučios valdžios burtas tiksliai veikia tik nejudrius objektus, - padarė išvadą Gandijerė. - Ne veltui senis Greifusas susodino visus burtininkus audiencijų menėje. Mortijui sukliudė netikėtas riterio išpuolis. Tada magas turėjo tik vieną išeitį – nužudyti Išrinktąjį. Grįžome prie to paties. Kodėl nenužudė?
  - Tikrai, kodėl? Čia jau ir man darosi smalsu, - Valencijus bergždžiai bandė suvaldyti kylantį linksmumą. – O gal jam sutrukdė mano mestas durklas?
  Gandijėrė pažiūrėjo į Valencijų, lyg pirmą kartą regėtų.
  - Riteri, jūs sakėte, kad galėjote pajudinti tik koją.
  - Su ja ir mečiau. Be to, aš jums nieko nesakiau. Jūs manęs net neklausote. Pati prisiskaitėte mano minčių.
  - Metėte durklą koja? – nustebo Gandijerė.
  - Mes su Fandigiere matėme – durklas jums iškrito iš rankų, kai trenkėsi į akmenį, - pastebėjo Jalinija.
  - Ne iškrito, o aš jį užmečiau už pentino, po to spyriu sviedžiau į burtininką. O ką? Kiekvienas, atsiprašant, burtininkas gali prasimanyti po melagingą pranašystę, kiti net po kelias. Kodėl vargšas riteris negalėtų svaidyti durklo koja? Čia toks triukas. Pats sugalvojau ir išmokau. Jūsų didenybe, Moro pilyje sakėte, turiu sugalvoti savo fokusų. Štai jums – prašom. 
  Valencijui nerūpėjo, ką pagalvos raganos, nusispjaut ir į etiketą, ir geras manieras, ir net į tai, kad raganos, skaitydamos jo mintis, žinos, jog jis tik pučia miglas. Linksmumas liejosi per kraštus, ir Valencijus Anvėrietis negalėjo jo suvaldyti, gal net nenorėjo.
  Gandijerė tik dabar pastebėjo viduryje išdeginto ploto gulintį ginklą ir pasiteiravo:
  - Kiek suprantu, pataikėte, bet ne ašmenimis. Kur, jei ne paslaptis?
  - Spėju, kad į randą ant žando. Labai jau raudonas buvo.
  - Ir manote, kad tai sutrukdė Mortijui jus nužudyti?
  - O jūs ar matote kokią nors kitą kliūtį, Jūsų didenybe? – pašaipiai paklausė Valencijus. 
  - O gal vis tik įsikišo pašalinė magijos jėga, kurią aptiko Fandigierė? – nedrąsiai pasiteiravo Jalinija.
  Ragana Gandijerė neatsakė. Kurį laiką žvalgėsi po Peslių tarpeklį lyg ieškotų atsakymų. Nerado. Tačiau atmintyje iškilo bėgiojantis jauniausios sesers žvilgsnis. Ruošėsi skaityti jaunėlės mintis, bet persigalvojo. Žinojo, kad Fandigierė dažnai tai daro, ir nenorėjo būti panaši į ją. Be to, jautė, kad tai nieko neduos. Jalinija išmoko apsiginti. Nutarė veikti paprastai.
  - Jalinija, gal norėtum dar ką nors paaiškinti gerbiamam riteriui Valencijui Anvėriečiui apie tai, ką jam melavo Mortijus?
  Jaunoji ragana ir Valencijus sukluso.
  - Ką turėčiau?
  - Tau geriau žinoti, sesute. Tik aš spėju, kad balkone tau niekas neįkrito į akį, ir atskyrimo burto neprireikė. Prireikė kažko kito, - Gandijerė įdėmiai žiūrėjo į jaunėlę, gręžte gręžė akimis.
  Jalinija pasidavė.
  - Aš kitaip negalėjau. Jis jojo mirti. Vienas. Aukojo viską...
  - Ko negalėjote? – Valencijus nesuprato, apie ką kalbama.
  - Paaiškink jam, Jalinija.
  Jaunoji ragana pakėlė į riterį drėgnas akis.
  - Yra toks sutvėrimo burtas...
  - Magas man sakė, - Valencijus troško kuo greičiau sužinoti esmę.
  - Jums jojant gėlėmis nuklotu keliu, aš juo užkerėjau jūsų moterį.
  - Tai Morta laukiasi? – po trumpos tylos paklausė vyriškis, supratęs, ką tai reiškia.
  - Negaliu tvirtinti, bet tokia galimybė yra. Labai didelė galimybė. Aš labai stengiausi, - Jalinija, strazdanota nosyte ir akimis, kurios atrodė tuojau prapliups ašaromis, panašėjo į piemenę, pagautą vagiliaujant.
  - Tai magas sakė tiesą?
  - Mortijus jums melavo bet kokiu atveju. Jis negalėjo žinoti, ką iškrėtė mano sesė. Ir baikime bereikalingas kalbas, - Gandijerė buvo nusiteikus ryžtingai ir atrodė nepermaldaujama. – Kaip sakiau, Jalinija, aplankykite pagrindinius miestus, tegu karalystei bus pranešta, kad Išrinktasis nugalėjo, skelbta pranašystė išsipildė. O mums, riteri, laikas grįžti į Morą. Jūs garbingai atlikote savo pareigą. Beliko paskutinis žingsnis – išsimaudyti savo šlovės spinduliuose. Privalote suvaidinti Išrinktojo vaidmenį iki galo. Ir kai girsitės savo žygiais, galite pasakoti, kad burtininką padėjo įveikti koja jūsų mestas durklas ir raganų dovanoti auksiniai šarvai. Taip net įdomiau. Viskas, kaip pasakyta: “Tikėjimas prieš išskaičiavimą. Durklas prieš tamsos kerus. Gyvenimas prieš mirtį. ”
  - O kaip su tuo, kas buvo iš tikrųjų? Spėju, auksinius šarvus man įtaisė tas magas. Jis tikrai galėjo, – nežinia kodėl pasakė Valencijus.
  - Tai ne jūsų rūpestis, riteri. Jums teko nugalėtojo vaidmuo, tuo ir džiaukitės. Tiesa pasirūpinsime mes. Galų gale mes valdome pasaulį. Rytoj apklausime Mortijų ir nuspręsime, kas įvyko Karališkojo peslio oloje ir ką su tuo daryti. Beje, Jalinija, ar žinote, kas nutiko magui? Ar jis bent gyvas? O gal mūsų riteris teisus, ir mes iš tiesų braidėme po vargšelio Mortijaus pelenus?
  - Mums nepavyko pamatyti, kas vyksta Mortijaus apartamentuose Henzo pilyje. Vieta apsaugota burtais. Tai turėtų reikšti, kad jis ten ir gyvas. Daugiau nieko nežinome.
  Ragana Jalinija išnyko. 
  - Puiku. Tada tiesa niekur nedings, - ištarė Gandijerė ir paragino žirgą.
  Valencijus pasiėmė durklą ir taip pat užsikorė ant savo ristūno. Sunkiai, labai sunkiai. Jautėsi išsekęs. Linksmumas išsisklaidė kaip dūmas. Riteris pagalvojo, kad jo laukia bjauriausia dalis. Šią akimirką nebuvo nekenčiamesnio dalyko, kaip maudytis nežinia kieno šlovės spinduliuose.
***
  Valencijus Anvėrietis sunkiai prisiminė visus pokylius, kuriuose teko dalyvauti vakar. Nelabai to ir troško. Jis keliavo iš vienų linksmybių į kitas lyg koks pereinamasis prizas. Viskas baigėsi merijoje, kur susirinko miesto grietinėlė. Ten liaudis šėlo iki vėlumos, bet galų gale pasidavė ir stipriausieji. Riteris dingo, kai tik pasitaikė proga. Nakties likutį praleido pas gerą pažįstamą smuklininką Vitafijų. Numigo truputį ir brėkštant išjojo pro Moro miesto vartus.
  Girtut girtutėliai sargybiniai miegojo, įsirausę sudžiūvusių lapų krūvoje. Tik vienas iš jų stovėjo prie medinio tilto, nutiesto per apsaugos kanalą, kuris jau buvo virtęs paprasčiausiu užžėlusiu grioviu. Sargybiniui nerūpėjo Išrinktasis. Jis nieko nesaugojo. Įsitvėręs ieties, palinkęs virš griovio kariūnas vėmė. Jį galėjo sudominti nebent tas, kas pasiūlytų greitą būdą atsikratyti pagirių. Velencijus perjojo tiltą ir apgręžė žirgą.
  Dar vakare debesys aptraukė dangų. Dabar jie iš lėto plaukė virš Moro pilies, grasindami pratrūkti lietumi. Miestas skendo rudeniškoje migloje ir merdėjo, bandydamas atsigauti nuo besaikių vakar dienos linksmybių. Išrinktojo sutiktuvės buvo tikra priešingybė palydėtuvėms. Valencijus net klausė savęs, ar jam nepasivaideno tie vilties kupini žvilgsniai miesto aikštėje ir ta rusvaplaukė mergaitė dangaus akimis. Ar buvo tas gėlėmis nuklotas kelias į nežinią? Riteris jautė, kad kuo toliau, tuo labiau visa tai atrodys kaip miražas. Laikui bėgant tik ten, toje aikštėje, pajaustos vienybės ilgesys gal neleis abejonėms ištrinti visko iš atminties. Kad ir kas benutiktų Valencijus Anvėrietis išsaugos bent tikėjimą, kad tas kelias buvo. Vilties kelias.
  Liūdesys suspaudė širdį. Valencijus panoro, kad tokį tikėjimą išsaugotų visi buvę toje aikštėje. Ten susirinkę žmonės kažko vylėsi. Gal išsipildžiusios jų svajonės galėtų išsaugoti tą tikėjimą. Primintų, kad jie kažkada buvo kartu, kad gali būti vieningi, kad net iki galo nesuvoktos grėsmės akivaizdoje gali stovėti aikštėje lyg neįveikiama siena, kad gali būti žmonėmis ir atverti vienas kitam savo širdis. “Jei svajonių išsipildymas tai gali padaryti, tegu jos išsipildo, visos iki vienos”, - pagalvojo riteris Valencijus Anvėrietis ir nujojo trumpiausiu keliu namo.
  Sargybinis baigė vemti ir susmuko prie tilto turėklų. Atsišliejęs į atramą, apsikabinęs ietį, jis prašviesėjusiomis akimis stebėjo, kaip keliu tolsta vienišas raitelis.