Pranašystė(4)

4.

  Į aikštę nuo ryto rinkosi žmonės su gėlėmis, su pilnais rudens gėrybių nešulėliais. Taip buvo įprasta nuo neatmenamų laikų. Tik šį kartą viskas vyko tyliau. Ankstesniais laikais daug kas būdavo spėjęs ir į užeigą užsukti, ir vieną kitą seną pažįstamą sutikti. Minia šurmuliuodavo. Skambėdavo ir juokas, ir barniai. Sargybai net mušeikas kartais tekdavo skirti. Žmonės nurimdavo tik merijos trimitininkams paskelbus ceremonijos pradžią. Šį kartą, jei kas kalbėjo, tai pusbalsiu. Daugelis stovėjo nebylūs, susikaupę. Neatrodė, kad būtų susirinkę į šventę, greičiau į laidotuves. Tik nežinia, ką laidojo. Gal viltį?
  “O gal mane”, - pagalvojo Valencijus.
  Pasidabinęs raganų dovanotais šarvais jis sėdėjo ant žirgo būryje tarp kitų savanorių. Bijodamas atrodyti lyg auksinė žuvelė išmesta į krantą buvo apsigobęs juodu apsiaustu, užkabintu už šarvų sagės. Į šalmo bokštelį buvo įsisegęs tris plunksnas – dvi juodas ir baltą su raudonai nuspalvinta viršūnėle.
  Susirinkę aikštėje miestelėnai ir atvykėliai iš gretimų kaimų taip pat daug kas vilkėjo juodais drabužiais, todėl visas susibūrimas dar labiau būtų priminęs laidotuves, jei ne saulė. Ji tam, kas vyksta, suteikė iškilmingumo. Nuo pat ryto jos beveik nė karto neuždengė praplaukiantys reti kamuoliniai debesėliai – visi balti, tik apačioje vos vos paženklinti buvusios darganos pilkuma. Sodrus  dangaus mėlis krito į žemę, išryškindamas spalvas, suteikdama vaizdui kontrastą. Gal todėl taip traukė akį įvairiaspalvės rudeninių gėlių puokštės jaunučių mergaičių, merginų, moterų rankose. O gal žiedų spalvoms ryškumo suteikė sugerianti saulės šviesą juoda susirinkusiųjų apranga. Nutarusi paskutinį kartą sužibėti vasaros spindesiu saulė bėrė spindulių auksą į žemę. Gal net šiek tiek akino tik jau nešildė. Pasitraukusios vasaros saulė. Ateinančios žiemos dangus. 
  Etoro valdovės stebėjo aikštę nuo merijos balkono. Raganoms po kojomis driekėsi žmonių jūra. Neužimti liko tik miesto sargybinių atitverti plotai – kvadratas aikštės viduryje, kur buvo sukrautas laužas, ir siauras praėjimas, einantis apie merijos laiptus, toliau per aikštę ir centrine gatve iki miesto vartų. Dauguma žmonių stovėjo atsigręžę į rūmus.
  - Lyg kokie barbarai mūšio lauke, - nežinia ką galvodama pasakė Fandigierė.
  - Gal taip ir yra, tik įdomu žinoti, kas priešas, su kuo jie ruošiasi kautis, - atsiliepė Gandijierė.
  - Kažkodėl negaliu atsikratyti jausmo, kad tas priešas – mes, - įsijungė į pokalbį ir Jalinija.
  - Mes? Susimildama, jaunėle, ką mes jiems tokio padarėme, kad tapome jų priešais? – jautėsi, kad Fandigierė niršta.
  - Gal atėmėm jų pasaulį, – buvo sunku suprasti, ar vyriausioji ragana klausia, ar atsako.
  - Pasaulis nepriklauso niekam. O jei ir priklausytų jiems, tai kas?  Jie neišmanė, o ir dabar vargu ar nutuokia, ką su juo daryti. Mes neatėmėm, mes išgelbėjom jų pasaulį, o kartu ir juos visus.
  - Bijau, kad daugelis aikštėje su tavim nesutiks, Fandigiere. Bet visa tai – nesvarbu. Metas pradėti palydas.
  Triumvirato vyresnioji linktelėjo. Moro meras, stovėjęs kiek atokiau, priėjo prie masyvių balkono turėklų ir mostelėjo ranka. Nuaidėjo trimitai. Minia nuščiuvo. Mirtinoje tyloje nuo pakylos ant merijos laiptų šauklys paskelbė Išrinktąjį. Fanfarų garsams ritantis per aikštę Valencijus Anvėrietis paliktu praėjimu išjojo prieš laiptus ir atgręžė žirgą į rūmus. Pakėlęs antveidį nusilenkė Etoro valdovėms. Tą patį padarė ir atsisukęs į minią. Po to nuleido antveidį ir paragino žirgą. Su pirmu žingsniu pradėjo mušti būgnai.
  Fandigierė stebėjo, kaip bumbsint būgnams, raitelis lėtai juda palei atitvertą aikštės kvadratą su laužu. Ji niršo dar nuo vakar. Pati nežinojo kodėl.
  - Ko jis tą juodą apsiaustą užsimetė ant mūsų šarvų? Ir dar tomis plunksnomis pasidabino! - Fandigierė neslėpė susierzinimo.
  - Gal nenorėjo atrodyti panašus į auksažvynę, - atitarė Gandijerė.
  - O dabar jis panašus į tuos žioplius aikštėje. Ar tai geriau?
  - Jis ir yra vienas iš jų.

***

  Tuo tarpu Valencijus Anvėrietis sėdėjo balne, įsmeigęs žvilgsnį į priekį, ir žiūrėjo, kaip tarp žirgo ausų iš lėto slenka grindinio akmenys. Jis stengėsi nesidairyti. Nenorėjo kam nors pažvelgti į akis. Jei taip nutiktų, žinojo, ką pamatys, –  įsivaizduojamos kaltės sklidinus žvilgsnius. Tokiais varsto vienas kitą susirinkusieji į artimųjų laidotuves. Supranta, kad jau nieko negali pakeisti, kaip greičiausiai negalėjo nieko pakeisti ir anksčiau, o vistiek jaučia kaltę, kurios niekada neišpirks. Įsivaizduojamos kaltės neįmanoma išpirkti.
  Staiga žirgas sustojo. Valencijus tiek buvo paskendęs mintyse, kad ne iškart suvokė, kas atsitiko. Metusi motinos ranką iš už sargybinio išniro jaunutė mergaitė ir išbėgo į praėjimo vidurį. Protingas gyvulys sureagavo greičiau nei raitelis, kuris net nežinojo kaip elgtis. Mergaitė stovėjo užvertusi galvą, įsmeigusi į Valencijų žydrų akių žvilgsnį. Jai bėgant apsiausto gobtuvas nuslydo ant pečių, ir dabar vėjas draikė rusvus plaukus. Rankose ji laikė glėbį gėlių. Anvėriečiui atrodė, kad vaiskiomis vaiko akimis į jį žiūri beribis rudens dangus. Tose akyse nebuvo nė lašelio kaltės. Mergaitė žiūrėjo su viltimi, lyg lauktų atsakymo ar kažko prašytų.
  Valencijus apsižvalgė. Į jį buvo nukreipta daugybė akių. Žmonės žiūrėjo į jį kaip ta mergaitė, tik jų žvilgsniai buvo gal ne tokie tyri, iš daugelio gyvenimas jau buvo atėmęs gebėjimą žvelgti į pasaulį su naivia nuostaba ir atvira širdimi.
  Pirmas susigriebė sargybinis. Jis žengė link mergaitės, ketindamas atitraukti ją į šalį. Vaikas pasirodė vikresnis. Rusvaplaukė sviedė glėbį gėlių žirgui po kojomis, pranėrė pro sargybinį ir pasislėpė motinai už nugaros. Moteris atgalia ranka švelniai apglėbė dukrą, lyg mėgintų užstoti nuo visų pasaulio baisybių. 
  Valencijus lyg užkerėtas žiūrėjo į margaspalvę vėduoklę, išsiskleidusią ant grindinio. Atsilaisvinus keliui jis nevalingai paragino žirgą. Supratingas gyvulys peržengė gėlių paklotą. Iš minios atskriejo dar viena puokštė, o už kelių žingsnių pliumptelėjo visas glėbys lauko žalumynų. Po to pavieniai žiedai ir puokštės krito ir krito ant šaltų grindinio akmenų, nuklodami Išrinktojo kelią margaspalviu kilimu. Lyg pranašaujantis audrą vėjo gūsis būtų pažadinęs jūrą. Gėlių bangos ritosi per minią ir gulė ant palikto praėjimo link vartų lyg duždamos ir užliedamos akmeninį molą.
  - Ką jie daro? Juk tas gėles jie atnešė savo dievams, - sunerimo Fandigierė.
  - Atrodo šią akimirką jis jų dievas, - lediniu balsu pastebėjo Gandijierė.
  - Ir ko jie tikisi taip aukodami? Ką jis jiems gali duoti? Juk jis gal net vakaro nesulauks.
  - Gal jie ir prašo, ko nesitiki gauti. Apie ką pagalvoja tik slapčiausiose svajonėse. Žino, kad tai neįmanoma, bet vis tiek laukia stebuklo.
  - Ar stebuklų jie neturėtų prašyti iš tikrųjų dievų? Ar ne jiems turėtų aukoti aukas?
  - Na, Fandigiere, dievams jie paliko rudens gėrybes ir savo paprastus, kasdieniškus norus, o Išrinktojo kelią nuklojo savo viltimis ir svajonėmis.
  - Ir apie ką jie taip svajoja?
  - Nemanau, kad jiems rūpi, kas laimės baltųjų ir juodųjų karą. Tikriausiai tik nori, kad jis greičiau baigtųsi, ir net tai - tik noras, skirtas dievams. O svajonę kiekvienas iš jų turi savo. Ta mergaitė rusvais  plaukais gal trokšta, kad nemirtų jos sergantis kačiukas, pirklys, metęs nuostabią rožę, svajoja praturtėti, kad nereikėtų sunkiai dirbti, ir visą laiką galėtų skirti ištaigingam rožynui užpakaliniame nuosavo namo kiemelyje, o panelė paraudusiais skruostais su puokšte baltų astrų gal tikisi, kad vieną rytą į jos langinę pasibels nuostabus princas. 
  - Bet tai - savęs apgaudinėjimas, kvailos iliuzijos.
  - Tu teisi, sesute. Tik iliuzijos. Ir jie tai supranta. Kačiukas mirs, pirklys nepraturtės, princas neatjos. To negali pakeisti nei mūsų burtai nei jų dievai. Bet tie žmonės elgiasi logiškai – ką gali gauti, prašai tų, kas gali duoti, o ko gauti neįmanoma, gali prašyti iš ko tik nori.
  - Barbarai, - paskelbė savo verdiktą Fandigierė.
  Vyriausioji ragana nieko neatsakė. Tylėjo ir jaunėlė. Jalinija nebūtų galėjusi pratarti žodžio net jei būtų norėjusi. Nesuprantamas maudulys užgulė širdį, kylanti graudulio banga užspaudė gerklę. Ją paveikė netikėtas minios jausmų proveržis, išsiliejęs krintančių ant grindinio gėlių srautu. Ragana negalėjo pasakyti, kas ją taip sujaudino. Pabandė susitvardyti. Pagaliau ji juk burtininkė! Nepavyko. Netikėtai pagalvojo, kad tas vyriškis, jojantis per kunkuliuojančią aikštę, taip pat tikriausiai turi svajonę. Ragana net žinojo kokią. Tik jis ten vienui vienas. Net neturi kam mesti puokštės, kad galėtų susikurti bent iliuziją, jog dar viskas gali baigtis gerai. Mėgindama užgesinti skausmą krūtinėje Jalinija nusprendė, jei Išrinktasis liks gyvas, tai ji padarys viską, kad jo moteris padovanotų jam kūdikį. Juk gali atsitikti taip, kad ir neįgyvendinama svajonė virstų tikrove. Nors kartą per gyvenimą. Vieną vienintelį. O jei Išrinktasis negrįš? Skausmas pasidarė tik dar aštresnis. Aikštės vaizdas išskydo. Jaunoji ragana nevalingai sumirksėjo. Ašara nusirito dešiniu skruostu. “Kam laukti? Gal viską galima sutvarkyti dabar. Praėjo ne tiek daug laiko, ” – šmėstelėjo Jalinijai netikėta mintis. Ragana žinojo, kaip išsiskyrė Išrinktasis ir jo mylimoji. Gal moteris dar nešioja savyje tai, kas gali virsti nauja gyvybe?
  Jaunėlė atgalia plaštaka nubraukė ašaros pėdsaką nuo žando. Stengėsi nepatraukti seserų dėmesio. Nepavyko.
  - Kas atsitiko? Tu verki? – susirūpinusi paklausė Gandijerė.
  - Kažkas įkrito į akį, - sumelavo Jalinija.
  - Atskyrimo burtas turėtų padėti, - patarė vyriausioji sesuo.
  - Ir aš taip manau.
  Jaunoji ragana užsimerkė. Sugniaužė dešinę ranką į kumštį, stipriai, kad net pabalo krumpliai. Kelias akimirkas ji kaupė magijos galią. Delnui pradėjus degti,  išskleidė pirštus į šalis su tokia jėga, kad net skausmas nuvilnijo ranka. Sutvėrimo burtas nusklendė virš Etoro žemių, skriejo virš pageltusių pievų, belapių medžių, vandens prisigėrusių arimų, purvynais virtusių kelių, lėkė ten, kur Vėrės kilpos apjuostoje pilaitėje prie atviro lango sėdėjo moteris, meldžianti stebuklo ir mėginanti neprarasti vilties. 
  - Ar padėjo?
  - Kas? – Jalinija išsigando Fandigierės klausimo.
  - Atskyrimo burtas ar padėjo?
  - A, taip. Ačiū, sesute. Padėjo. Dabar jau geriau.
  Ir iš tikro – skausmas aprimo, nors ragana žinojo, kad ji bando išpildyti tik mažytę atplaišėlę tos tikrosios svajonės, kurią savo širdyje nešiojo vyriškis, gėlių taku jojantis į nežinią. Net jei Jalinijos sumanymas pavyks, tai bus tik svajonės išsipildymo iliuzija, tokia pati, kokią kūrė tie žmonės aikštėje, kartu su gėlėmis klodami savo viltis po kojom žmogui, kurio daugelis iš jų net nepažįsta. Tačiau vis tiek – palengvėjo. “Keista, - galvojo Jalinija, stebėdama tolstantį raitelį, - tiek nedaug reikia, kad nuramintume širdies skausmą. Pakanka tik iliuzijos, kad kažką padarei vardan kito ar savo svajonės. Tačiau kartais tai viskas, ką gali padaryti. ”
  - Ką gi, linksmybės baigėsi, - Gandijerė nužvelgė seseris. – Josiu už miesto pasitikti mūsų Išrinktojo, o jums metas grįžti į Sengardą.

***

  Išjojęs už miesto vartų Valencijus Anvėrietis paragino savo žirgą. Jis vis dar gyveno įspūdžiais, patirtais aikštėje prie merijos. “Velnias, vos nepraskydau, - mąstė vyriškis, gindamas žirgą keliu, vedančiu link Peslių perėjos. – Senstu, tikrai senstu. ”
  Vyriausioji ragana jo laukė pamiškėje ant kalvos. Vilkėjo vyriškais medžioklės drabužiais. Rūbas nepaslėpė nei jos moteriškumo, nei karališkos elegancijos. Riteriui dar gerai neprijojus Etoro valdovė apgręžė žirgą ir nujojo keliu per mišką. Valencijus pavijo valdovę. Jį nustebino raganos mokėjimas valdyti žirgą. Vogčiomis jis sekė pakeleivę, mėgindamas pastebėti, kokiais kerėjimo fokusais naudojasi burtininkė. Moteris sėdėjo balne užtikrintai, elegantiškai lingavo į žirgo žingsnių taktą.  Judesiai buvo taupūs, gracingi ir tik tokie, kurie būtini žirgui valdyti. Ragana arba sumaniai mokėjo slėpti būrimo ritualus, arba tiesiog buvo tobulai įvaldžiusi jojimo meną.
  - Jodinėju nuo vaikystės, - turbūt perskaičiusi Valencijaus mintis pastebėjo Gandijerė. – Ir jūs teisus, riteri – tai kas patinka, daroma savo rankomis, be jokių fokusų, be apgaulių.
  Raganos sugebėjimas kažką daryti tobulai ir be burtų pagalbos pakeitė Valencijaus požiūrį į Etoro valdovę. “Įdomi ta ragana, - pagalvojo. - Verta būti karaliene. Ir graži. Tikri graži. Turi kur paganyti akis vyriškiai. ” Valencijus pavėluotai susigriebė, kad paskutinė mintis buvo nevykusi.
  - Man malonu, riteri, bet manau, kad vertėtų sutelkti dėmesį į kitus dalykus, - su lengva pašaipėle ištarė ragana. – Beje, mes buriame taip pat savo rankomis, be jokių fokusų ir apgaulės. Turime tokį talentą, kaip dailininkas piešti, o kriaučius siūti. 
  Tarpeklį keliauninkai pasiekė po geros valandos. Gandijerė sustabdė žirgą ir pasisuko į Valencijų.
  - Už tos akmenų juostos prasideda jūsų mūšio laukas, riteri. Galite užimti kokią norite poziciją. Apie kovos pradžią praneš laiko amuletas. Po dūrio į riešą jis pradės skaičiuoti tris šimtus trisdešimt tris kautynių minutes. Nepersistenkite. Čia ne riterių turnyras, mosavimas kalaviju čia nieko nesprendžia.
  Valencijus Anvėrietis nusliuogė nuo žirgo. Pasiėmė arbaletą ir dėklą su keliomis strėlėmis, kabėjusius prie balno, patapšnojo keturkojui bendražygiui per sprandą ir paleido ganytis.
  - Ateitis parodys, - ištarė neatsigręžęs į raganą ir nužingsniavo keliu. 
  Gandijerė pajojo įkalne dešinėn nuo kelio ir pasiruošė stebėti kovą.