Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pranašystė

1.

  - Nelaimę pranašaujanti tamsa telkiasi prie Etoro karalystės sienų. Juodasis aljansas nutarė suardyti nusistovėjusią pusiausvyrą ir gviešiasi valdyti pasaulį. Juodieji magai, pradėję klastingą puolimą, išstūmė baltuosius raganas ir raganius iš šimtmečiais valdomų jų žemių, privertė tūkstančius paprastų mirtingųjų palikti namus, jaukius židinius, palaidoti viltis ir svajones. Harmonija suardyta. Pasaulis  grimzta į chaosą. Tik Etoro karalystė, valdoma Triumvirato, po savo vėliava priglaudusi ir suvienijusi baltosios magijos šalininkus, dar bando priešintis. Mums pavyko sustabdyti juodųjų veržimąsi prie karalystės sienų, bet tai tik trumpas atokvėpis. Sukaupta tokia juodosios ir baltosios magijos galybė, kad, jei nei viena iš pusių nenusileis, tai neišvengiamas susidūrimas  baigsis pasaulio griūtimi. Tik juodieji ne tam pamynė per amžius nusistovėjusią tvarką, kad pasitrauktų, o mes trauktis neturime kur. Pasaulio pabaiga prie mūsų durų. Taip buvo vakar. Šiandien sužibo mažytė viltis – Triumviratas galų gale surado ir iššifravo didžiojo magistro Greifuso pranašysčių pergamentus. Viena iš pranašysčių skelbia:  jei ateis laikas, kai magija bus bejėgė, tegu... – vyresnioji Triumvirato ragana Gandijerė nustojo skaityti, pakėlė akis nuo pergamento, žvilgtelėjo į seseris ir paklausė: - “magija bejėgė” – ar ne per daug tiesmukiškas teiginys?
  - Pats Greifusas taip pasakė. Be to, tai tiesa. Kitaip nebūtume priverstos kreiptis į paprastus mirtinguosius pagalbos, - atsiliepė jauniausioji sesuo,  ragana Jalinija.
  - Labai ginčytina ta tavo tiesa, sesute, - nesutiko vidurinioji sesuo, ragana Fandigierė. – Kai siųsime tą mirtingąjį kautis, jį apgaubsime tokia burtų ir užkalbėjimų galia, kad jis labiau primins magiškos galios bombą, nei eilinį pilką žmogelį. O jei mums pavyks įveikti juodąjį burtininką, tai dar nežinia, kas tą pergalę lems, ar Išrinktojo paprastumas, ar mūsų baltosios magijos galia ir išmintis.
  Jalinija nenusileido:
  - Pranašystėje nepasakyta, kad Išrinktąjį reikėtų saugoti baltosios magijos burtais. Tačiau ten juodu ant pergamento vaško parašyta, kad būtina pašaukti paprastąjį.
  - O kas turi pašaukti, ar tik ne mes, baltieji burtininkai? – neatlyžo Fandigierė.
  - Tuščias ginčas, sesės. Tiesą nesunku nustatyti, - pabandė įsiterpti Gandijerė. – Pasiųskime tą, kurį išrinksime, tokį, koks jis pas mus atvyks, ir pažiūrėkime, ar jis įveiks juodosios magijos galybę. Jei teisi  Jalinija – pasaulis bus išgelbėtas, jei teisi Fandigierė – tegul eina viskas šuniui ant uodegos. Tiesa svarbiau už viską. Taigi, belieka jums abiem man pritarti, ir sužinosime, kaip yra iš tikrųjų.
    Gandijerė klausiamai sužiuro į seseris. Sunku buvo nejausti ironijos Triumvirato vyresniosios balse. Kitos dvi sesės niūriai tylėjo. Nejaukią tylą nutraukė Gandijerė:
  - Matau, kad tiesa palauks geresnių laikų, kai galėsime ramiai filosofuoti prie arbatos. Šiandien  už tiesą svarbiau politika. Būtina atsižvelgti į tai, kas nutiks, jei pranašystė išsipildys. Reiks atkurti jėgų pusiausvyrą. Pasaulį vėl turės valdyti magija. Bus keblu tai pasiekti, jei žmonių galvose liks prisiminimai, kad magija gali būti bejėgė, ypač po to, kai pasaulį išgelbės paprastas vaikinas iš jų tarpo, arba bent jau taip atrodys. Manau, kad tekstą “magija bejėgė” reikia išmesti. Toliau akcentuoti, kad Išrinktasis pergalę pasieks tik su visapusiška baltųjų burtininkų parama.
  Gandijerė mostelėjo ranka, paskleisdama pakeitimų burtą. Tekstas pergamente pasitaisė. Vyresnioji pradėjo skaityti iš naujo:
  - Viena pranašysčių skelbia: jei ateis nevilties laikai, tegu baltieji burtininkai pašauks karžygį šviesiais plaukais ir dangaus akimis iš paprastųjų, tegu jis stos prieš juodųjų burtų galią saugomas baltosios magijos. Tikėjimas prieš išskaičiavimą. Durklas prieš tamsos kerus. Gyvenimas prieš mirtį.
  - Durklas? – pertraukė skaitymą Jalinija. – Lyg ir per menkas ginklas prieš kerus. Neįtikinamai atrodo.
  - O koks ginklas tinkamas? Kalavijas, kirvis, buožė, lankas, katapulta? Mes žinome, kad visi jie bejėgiai prieš juodosios ar baltosios magijos burtus. Taip pat mes žinome, kad pranašystės išsipildymą lems ne pasirinktas ginklas ir ne jo valdymo menas, o narsa ir ištikimybė, su kuria Išrinktasis stos į kovą. Jis turi nepereiti į juodojo burtininko pusę, nepabėgti iš mūšio lauko, likti ten, net jei tektų mirti, kol nutiks, kas pasakyta pranašystėje.
  - Kreipimesi, kurį ruošiame, gal nereiktų rašyti, kad Išrinktasis gali žūti, - toliau reiškė abejones jauniausioji iš seserų.
  - Eilinio žmogelio sąmonėje durklas – menkas ginklas. Su tokiu į mirtiną mūšį stos tik labai drąsus žmogus, o mes ir ieškome narsuolio. Mums nereikia tų, kurie gali pabėgti, nesulaukę kovos pabaigos.
  - Narsuolis gali ir neatsirasti, jei taip viską tiesiai išklosime.
  - Jei neatsiras narsuolis, atsiras beprotis, dėl šlovės pasiryžęs padaryti bet ką. Kad pranašystė išsipildytų, visai nesvarbu, kodėl Išrinktasis stos į kovą su juoduoju burtininku: ar dėl to, kad per daug drąsus, ar dėl to, kad per daug kvailas.
  Jalinija nepatikliai pakraipė galvą, bet nutarė neprieštarauti vyresniajai sesei, tačiau abejones pareiškė Fandigierė:
  - Išskaičiavimas – tai magijos esmė, o tikėjimas – tik iliuzija, kurią susikuria paprasti mirtingieji, kai susiduria su tuo, ko negali įveikti savo menkomis jėgomis. Pareiškime tikėjimas lyg ir iškeliamas virš sveiko proto, ar tai nesumenkins pagarbos magijai, kaip tas teiginys “magija bejėgė”?
  - Tik burtininkas iki galo suvokia magijos dėsnius. Pareiškime panaudotas žodis “išskaičiavimas” savo neigiama prasme bus priskirtas labiau juodajai magijai nei magijai aplamai. Be to, tai - tik priemonė. Abejonės priemonėmis ne taip pavojingos, kaip abejonės tikslu. Manau tekstas neutralus baltosios magijos atžvilgiu, o paprastiems žmogeliams pompastiški teiginiai, išaukštinantys jų vertybes, turėtų padaryti įspūdį. Minia labiau vertina žodžių skambesį, o ne jų prasmę. Manau tekstą apie pranašystę reikia palikti, koks yra ir baigti taip: “Jei išrinktasis nepabūgs, nepasitrauks, liks mūšio lauke, kas benutiktų, net jei tektų mirti, tai tamsos jėgos bus nugalėtos”.  Toliau belieka parašyti tik patį kvietimą. Laiko turime nedaug. Manau, kad mūsų didvyrį reikėtų siųsti per derliaus aukojimo šventę. Jau rytoj kreipimąsi  būtina pradėti skelbti visai karalystei.

***

  Vienišas raitelis nuo  aukštumos stebėjo miestą, stovintį ant kalno slėnio viduryje. Sengardas – Etoro sostinė, karalystės brangakmenis ir jos galios simbolis. Miestas – kalnas. Miestas – tvirtovė. Aplink jį driekėsi lyguma, beveik visa nubarstyta dirbamos žemės plotais, ganyklomis, iš visų pusių apsupta miškingų kalvų. Dabar lygumą dažniausiai vadino Anto slėniu, bet kai kas dar prisimindavo ir senąjį pavadinimą - Sengo įduba.
  Slėniu tekėjo dvi upės. Antarė vinguriavo iš šiaurės į pietus, lenkdama kalną ir miestą iš vakarų.  Utrė, prasispraudusi tarp kalvų pietrytinėje Anto dalyje, gaubė Sengarda iš rytų, įtekėdama į Antarę prie pietinio kalno šlaito. Šiaurėje apie kalną buvo iškastas kanalas, jungiantis abi upes. Palei upių vagas ir kanalą iš miesto pusės ėjo mūro siena su daugybe gynybinių bokštų,  trimis vartais ir pakeliamais tiltais per Antarę, Utrę ir kanalą. Siena saugojo Uzgarda – žemutinį miestą, kuriame gyveno dauguma sostinės gyventojų. Ten buvo įsikūrę kalvės, dirbtuvės ir manufaktūros, sandėliai ir pagrindinės prekyvietės. Tik juvelyrai ir vaistininkai savo rezidencijas paprastai steigėsi viduriniame mieste – Ingarde, kur savo ištaigingus rūmus ir namus statėsi didikai ir turtingi pirkliai, kur buvo visos karalystės administravimo įstaigos, teatrai, menų studijos, mokyklos ir universitetai. Ingardą nuo Uzgardo skyrė ištisinis mūro įtvirtinimų žiedas su septyniais tuneliais. Tik jie jungė žemutinę miesto dalį su viduriniaja.
  Kalną vainikavo Angardas – Etoro valdovų rūmai, aukštutinis miestas. Apsuptas įspūdingo dydžio, su penkiais gynybiniais bokštais siena, jis atrodė lyg kokia karūna ant iki kaklo į žemę užkasto milžino galvos.
  Raitelis paragino žirgą ir pradėjo leistis keliu į slėnį. Stebėdamas miestą, riteris Valencijus Anvėrietis, draugų kompanijoje dažniau vadinamas tiesiog Valu, pagalvojo, kad pirmą kartą Sengardą matančiam keliauninkui didžiausią įspūdį daro tikrai ne Uzgardo meistrų nagingumas, ne Ingardo prabanga, ne Angardo didybė, o veikiau iš pilkų lauko akmenų sumūryti miesto įtvirtinimai, grėsmingai žiūrintys į slėnį šaudymo angomis ir artilerijos pabūklų vėduoklėmis. Taip buvo prieš daugybę metų, taip yra ir dabar. Rodos, niekas nepasikeitė nuo neatmenamų laikų. Tačiau grėsmė, dvelkianti nuo Sengardo mūrų, šiandien buvo tik miražas. Akmeninės sienos tik priminė tą karinę jėgą, kurią realiai turėjo miestas prieš keletą šimtmečių, kai kažką dar reiškė kalavijas įgudusioje rankoje ir narsa kario širdyje, kai tvirtoves šturmuodavo ir mūšių laukuose kaudavosi armijos, o siuntę jas mirti karvedžiai maudėsi šlovės spinduliuose, žygiuodami pro triumfo arkas sostinių gatvėmis, kai karalystes valdė karaliai, o burtininkai buvo tokios pat rūmų puošmenos kaip ir juokdariai.
  Tie laikai praėjo. Valencijus tik skaitė apie juos senovinėse kronikose, rastose bibliotekoje savo giminės pilyje Anvėryje. Tai buvo metas, kai Didysis magistras Greifusas buvo tik legenda, o istorijas apie jį noriai pasakodavo ir paprasti žmonės, ir klajojantys menestreliai, ir kilmingi dvariškiai, ir net burtininkai. Istorijos buvo įvairios. Magistras jose buvo tai žiauriausias piktadarys, tai didžiausias geradarys. Bet visoms joms buvo bendra du dalykai: burtininko galia buvo beribė, nesvarbu, ar jis ruošėsi gelbėti, ar sunaikinti pasaulį, ir visi, kas pasakojo ar klausėsi tų istorijų, buvo įsitikinę, kad jos - gryniausias prasimanymas. Tik vieną dieną Greifusas iš legendos virto tikrove.
  Prieš daugiau kaip penkis šimtus metų  Sengarde pasirodė ligotas senis ir pareiškė, kad jis ir yra didysis magistras. To meto Etoro  valdovo karaliaus Artuso remiamas, atvykėlis išsiuntinėjo kvietimus viso pasaulio burtininkams, siūlydamas susirinkti Sengarde per rudens lygiadienį. Nežinia iš kur išdygęs Greifusas skelbė, kad nori pasidalinti neįkainojamomis žiniomis apie magiją, kurias sukaupė per visus tris šimtus metų trukusį gyvenimą, kurį baigia sugraužti net burtais neįveikiama liga – senatvė.
    To meto kronikose šykščiai rašoma apie šią burtininkų sueigą. Dažniausiai stebimasi, kad atvyko beveik visi kviestieji. Šmaikštesni metraštininkai nurodo net priežastį: stebukladariai norėjo pamatyti ne Greifusą, o kaip apsijuoks eilinis apsišaukėlis ir jį rėmęs karalius. Kas vyko per sueiga ir kuo ji baigėsi amžininkų raštuose beveik nieko nepasakyta. Dažniausiai nurodoma, kad burtininkai tyliai išsiskirstė. Valencijui pavyko rasti tik kelias užuominas, kad Greifusu pasivadinęs senis, po sueigos pasitraukė kažkur į miškus. Niekas apie jį daugiau negirdėjo, kol vėl nepradėjo sklisti jau kitos legendos.
    Vėlesnėse kronikose aprašomi neįtikėtini stebuklai, kuriuos pradėjo daryti burtininkai, dalyvavę sueigoje, o po penkiasdešimt metų jau minimi pirmieji kerėtojai, tapę karalysčių valdovais, tarp jų ir raganius Bordijus, pakeitęs Etoro soste karaliaus Artuso sūnų Vitusą. Dar šiek tiek vėliau pasirodo pirmieji  aprašymai to, kas vyko per burtininkų sueigą, atskleidžiantys tiesą, ar bent dalį tiesos apie beveik šimto metų senumo įvykius. Visus juos paliko metraštininkai karalysčių, kurias valdė burtininkai, dalyvavę sueigoje, ar net patys sueigos dalyviai prieš pat savo mirtį. Taip Etoro rūmų archyvaras magistras Tobijas, tvarkęs karalystės kronikas, valdant raganiui Bordijui, rašė:
  “Ir nespėjo joks burtininkas ištarti nei vieno užgaulaus žodžio, bejėgį senį kad pašiepti, kaip visi buvo sukaustyti neįsivaizduojamos magiškos jėgos. Tapo tylu Etoro valdovų audiencijų salėje, kad net spengė ausyse, ir tik didžiojo Greifuso balsas skambėjo tvirtai, aidu atsimušdamas nuo senovės skliautų. Magistras pakvietė penkis iš susirinkusių tarpo ir liepė jiems vienas kitą sunaikinti, bet šie nieko negalėjo padaryti, nes buvo praradę visas burtininkų galias. Ir suprato susirinkusieji: jei prieš juos ne pats Greifusas, tai tikrai, tas kuris vertas juo vadintis. Buvo sudaryta Didžioji sutartis: burtininkai savo mirtimi prisiekė laikytis magijos taisyklių, o senis perdavė jiems neįsivaizduojamą magišką jėgą ir daugybę burtų. Visos magijos spalvos gavo po lygiai. Trečdalis užkeikimų ir kerų teko tiek baltiesiems, tiek juodiesiems, likusius skirtingos kastos pasidalino pasirinktinai lygiomis dalimis. Burtininkai taip ir nesužinojo, kokių tiksliai taisyklių įsipareigojo laikytis, bet žino, kad niekada jų nepažeis, nes pirmiau mirs. Jie netruko suvokti, kokie galingi pasidarė, ir kokia beprasmė tapo kova tarpusavyje. Juodieji ir baltieji pasidalino pasaulį. Dabar visų karalysčių sostai priklauso burtininkams. Pasaulis pasikeitė. Jį valdo magija. Įsigalėjo taika ir ramybė. Pusiausvyra tarp priešingų jėgų viso to laidas. Ji saugo pasaulį nuo chaoso. Ir tegul bus taip amžinai.  Užrašyta iš jo šviesybės raganiaus Bordijaus žodžių, jam gulint ligos patale, bet turint sveiką protą ir sielą, dalyvaujant karališkajam teisėjui Lordui Mavrijui iš Tisų ir rūmų gydytojui magistrui Forelijui Vitusui. ” 
  Anvėrės pilies bibliotekoje buvo tik Tobijaus kronikų kopija, daryta metraštininko įpėdinių. Progai pasitaikius, Valencijus sulygino aprašymą su originalu, saugomu Karališkojoje bibliotekoje Sengarde. Tekstai sutapo. Riteris rado ir kitų  rankraščių, pasakojančių apie sueigą ir burtininkų sandėrį su Greifusu. Visur buvo rašoma panašiai.
  Nei oficialiuose dokumentuose, nei asmeniniuose raštuose Valui nepavyko rasti burtų, kuriuos išdalino Didysis magistras aprašymų ar bent pilno sąrašo. Skirtingų laikų  keliautojų užrašuose galima rasti pasakojimų apie stebuklus ar magijos apraiškas, kurias tie klajūnai regėjo ar apie kurias buvo tik girdėję. Burtininkai galėjo užmigdyti daugybę žmonių, galėjo akimirksniu persikelti iš vienos vietos į kitą, skaityti mintis, matyti, kas vyksta toli toli, galėjo būti nematomi, deginti pragariška ugnimi ir svaidytis žaibais, galėjo... Daug nuostabių dalykų sugebėjo kerėtojai, bet Valencijus jautė -  koks ilgas bebūtų šis sąrašas jis tikrai ne pilnas. Nenuostabu. Burtininkai žinojo, ką gali. Jiems jokio sąrašo nereikėjo. Tuo tarpu, paprastiems žmonėms nerūpėjo tai, kuo pasinaudoti vistiek negalėjo. Taip ir liko burtų aprašymai, tik kelionių įspūdžių dalimi, kur nežinia tiksliai, kas tiesa, o kas melas.
  Atotrūkis tarp paprastų žmonių gyvenimo ir magiškojo pasaulio vis augo. Nusistovėjus tvarkai pasaulyje, burtininkai pabrėžtinai stengėsi nesikišti į kasdienius žmonių reikalus. Todėl ir turėjo darbo tokie kareivos, kaip riteris Valencijus. Juos kviesdavo, kai reikėdavo, ką nors išspręsti jėga ar autoritetu: sutramdyti savivaliautoją kaimyną, išvaikyti plėšikėlių gaują, atsiimti skolą ar išnarplioti turtinį ginčą. Valencijui tekdavo būti sargybiniu, tvarkos saugotoju, advokatu, liudininku, teisėju, prisiekusiuoju, net budeliu, o kartais ir visais iškart. Jokių didvyriškų žygių, vertų riterio garbės, apie kuriuos bylojo kronikos jo pilies bibliotekoje. Tiesiog paprastas, kasdieniškas darbas, tapęs neatskiriama riterio Valencijaus Anvėriečio būties dalimi. Jis tiek priprato prie to, kad niekada neatsisakydavo padėti, jei kas jo paprašydavo. Darydavo tai vienodai gerai, ar jam mokėdavo už tai ar ne. Ne visada jam pavykdavo sutvarkyti reikalus kaip reikia, bet visi žinojo, kad jis niekada neatsisakys pagelbėti. Gal todėl dar jį vadindavo Valu Visada.
  Jo išrinktoji Morta priprato prie to, kad vyras kartas nuo karto išvyksta tvarkyti svetimų reikalų, dažnai labai pavojingų. Išlydėdavo su liūdesiu, bet žinojo, kad jis, laimėjęs ar pralaimėjęs, sužeistas ar sveikas, uždirbęs ar praradęs pinigus,  vis tiek sugrįš. Vengdamas žiūrėti į akis, išvykdamas vyriškis jai  visada tai žadėdavo. Ir grįždavo. Visada.
  Ir šį kartą riteris Valencijus pažadėjo sugrįžti, tik nebuvo tikras, ar nemelavo. Pirmą ir paskutinį kartą. Gal todėl ryte prieš išvykimą jie pasimylėjo, ko niekad nedarydavo, atidėdami tą malonumą sugrįžimo vakarui. Mylėjosi taip, lyg mėgintų padovanoti viens kitam, ko nesugebėjo per ilgą gyvenimą kartu ir per tą gyvenimą, kurio kartu jau nenugyvens. Atsisveikindami pažiūrėjo viens kitam į akis, ko taip pat niekada nedarydavo. Moteris vyriškio veide pamatė atsiprašymą, vyriškis jos veide įžiūrėjo atleidimą. Nors gal jiems tik taip pasirodė, nes norėjo tuo tikėti. Valencijus dar pagalvojo, kad gerai, jog jiedu neturi vaikų. Morta visada norėjo. Troško visa širdimi. Svajojo. Ir Valencijus buvo ne prieš. Galų gale ji to nusipelnė. Tik porai nesisekė. Gal toks likimas, gal dievų valia, gal kokio piktavalio prakeiksmas (per gyvenimą visada gali įsitaisyti kokį pavyduolį ar slaptą priešą). Morta vis nepastodavo. O dabar riteris net džiaugėsi, kad taip nenutiko – dviejų ašaras slepiančių žvilgsnių jis neatlaikytų. Pasiduotų. O to daryti jis nenorėjo. Negeri laikai artėjo. Amžinas išsiskyrimas gal dar ne blogiausia, kas gali nutikti. Jei kas nors priklauso nuo jo, Valencijus norėjo tai padaryti, pakeisti piktą lemiantį likimą.
  Raitelis atsiduso ir paragino žirgą. Nuo prisiminimų apie išsiskyrimą Valas vėl sugrįžo prie atsiminimų apie senokai užmestas magijos istorijos studijas. Jam nepavyko sudaryti ne tik burtų katalogo, bet ir sužinoti taisyklių, kurių burtininkai įsipareigojo laikytis. Baltųjų burtininkų buvo gal dvigubai daugiau nei juodųjų. Abi kastos disponavo vienoda magiška galia. Taigi, juodasis burtininkas paprastai buvo stipresnis už baltąjį. Tik tai nieko nereiškė. Naudotis burtais didelės maginės energijos nereikėjo. Skirtingų kastų burtininkai galėjo ilgai kautis vienas su kitu kaip lygus su lygiu. Jei kova užsitęstų, baltasis visada spėtų pakviesti į pagalbą kitą baltąjį burtininką. Jėgos galutinai išsilygintų. Burtininkų skaičius ir reakcijos greitis taip pat neturėjo reikšmės. Valencijus įtarė, kad yra kažkokia burtų taikymo tvarka ir eiliškumas, kuris daro burtininkų kovą labiau panašią į konto partiją, kur ant lentos stumdomos įvairiaspalvės figūrėlės, nei į riterių dvikovą, kur viską lemia jėga, įgūdžiai, greitis, o neretai tiesiog sėkmė. Riteris manė, kad net žino vieną iš tvarkos punktų - baltasis burtininkas negali pirmas pradėti kovos prieš juodąjį. Tačiau tai buvo ir visos žinios apie magiją. Valencijus buvo įsitikinęs, kad burtininkai taip pat nežino prisiimtų taisyklių. Jis įsivaizdavo, kad jiems jos, kaip paprastam žmogui gamtos dėsniai, kurių žmogus gali nesuvokti ir nesuprasti, bet neišvengiamai laikosi, o jei ne – krinta iš dviejų šimtų pėdų aukščio, nesugebėjęs skristi, kaip paukštis. 
  Paskendęs apmąstymuose apie magiją, Valencijus nepastebėjo kaip pasiekė vietą, kur kelias dalijosi į dvi atšakas. Kairioji ėjo link brastos per Antarę, toliau vedė prie tilto per kanalą ir šiaurinių miesto vartų. Dešinioji vinguriavo palei upę, aplenkdama užliejamas pievas, ir kirto Antarę tiltu prie vakarinių vartų.
  Miestas buvo jau visai čia pat. Ir iš arti akį labiausiai traukė įtvirtinimai. Valencijų visada apimdavo liūdesys, stebint tuos tariamos galios simbolius. Jis žinojo: galima suvaryti didžiausią armiją ant Sengardo sienų, bet tai  neapgins jo, jei koks magas, prisidengęs neregimumo skraiste, prieis pakankamai arti ir paskleis virš miesto užmaršties rūką. Gynėjai užmigs. Beliks tik įžengti į tylos citadelę. Tiesa, jei mieste bus priešingos kastos burtininkas, tai galės išskleisti virš kalno magiškos apsaugos sferą. Jos viduje svetimi burtai bus bejėgiai. Užpuolęs burtininkas turės sugalvoti kažką naujo, bet tai bus jau ne mūšis – paprasčiausia burtininkų dvikova, kur armijos ant sienų ir laukuose prieš jas – tik nuobodžiaujantys žiūrovai, negalintys suprasti vykstančio spektaklio esmės. Jei miestą puolęs burtininkas nuspręs nesitraukti, tai taip pat bus priverstas sukurti savo apsaugos sferą, kad apsigintų nuo svetimų burtų. Tada – viskas, aklavietė. Niekas, nieko negalės pakeisti. Štai kodėl jau beveik keturis šimtus metų pasaulis rimtai nekariavo. Niekas nenorėjo amžino karo, kurio negalima laimėti. Tai kas atsitiko dabar? Kas pasikeitė? Kodėl susivieniję juodieji magai užpuolė baltųjų burtininkų valdomas teritorijas? Ko tikėjosi? Juk vistiek įstrigo prie Etoro sienų. Ir ko tikisi Triumviratas, nutaręs pakviesti burtininkų ginčui spręsti paprastą mirtingąjį?
  Valencijus nežinojo atsakymų į šiuos klausimus, bet privalėjo rasti. Jautė, kad vyksta kažkoks žaidimas, dėstoma didžioji konto partija, kur jam gali tekti pilkojo knechto figūrėlės vaidmuo visų stumdomos ir mušamos. Taip gali nutikti, net jei raganos iš Angardo atsisakys jo paslaugų. Be griūvančio pasaulio dar yra jauki pilaitė ant Vėrės kranto, kurioje jis išaugo, ir Morta, kurią jis myli. Juos taip pat reikia saugoti ir ginti. Valas nemėgo būti stumdomas. Mušamas juo labiau.
  Pažiūrėjęs kaip rudeninio dangaus pilkumos prisigėrusi upė plukdo vandenis virš akmeningos brąstos, Valencijus pasuko žirgą keliu palei Antarę. Netrukus jis pasiekė vakarinius miesto vartus.
  Ant tilto per upę budėjo du sargybiniai. Žirgo kanopoms pradėjus bumbsėti į lentų paklotą, vienas iš karių atsiplėšė nuo turėklų ir išėjo į tilto vidurį. Pakėlė ranką, rodydamas, kad atvykėlis turi sustoti.
  Valencijus sustabdė žirgą. Ramiai stebėjo, kaip karys nusikabino nuo kalavijo rankenos šalmą ir, maukšlindamas ant galvos, prisiartino. Mostelėjęs ranka kažką panašaus į pagarbos ženklą, vyriškis paliepė:
  - Rodyti leidimą.
  Valencijus įkišo ranką į kelioninį krepšį ir ištraukė nedidelį pergamento ritinėlį su prikabintu vaškiniu miesto antspaudu. Pasilenkęs padavė sargybiniui.
  Karys apžiūrėjo antspaudą ir išskleidė raštą, išduotą Borgardo merijos. Jos teritorijoje stovėjo Anvėrės pilis. Raštas liudijo, kad jį pateikęs riteris Valencijus Anvėrietis vyksta pagal Triumvirato kvietimą susikauti su burtininku.
  “Įdomu, ar jis moka skaityti? ” – galvojo riteris, stebėdamas kaip suraukęs kaktą sargybinis tyrinėja ritinėlio turinį.
  - Valencijus? – lyg pats savęs paklausė vyriškis, išsklaidydamas raitelio abejones dėl turimų skaitymo įgūdžių. Karys įdėmiai nužvelgė atvykėlį. Akyse šmėstelėjo susidomėjimo kibirkštėlė ir net šiek tiek pagarbos. – Girdėjau kalbant, kad tai jūs sudorojote tuos padugnes iš Juodosios Rankelės gaujos.
  - Ir aš taip girdėjau, - abejingai atsiliepė Valencijus.
  Sargybinis supratingai šyptelėjo.
  - O dabar, vadinasi, prieš Juodąjį burtininką susiruošėte? Neatrodo,  kad tai jums. Turguje skelbė, kad ieško šviesiaplaukių, - kareivis nevalingai žvilgtelėjo į stropiai išskutinėta, juodą Valencijaus barzdelę. – Rodos, pokštininkas likimas pasistengė jūsų plaukus nuspalvinti juodai.
  - Dar yra išdaigininkas laikas. Mano plaukus jis gerokai praretino ir perdažė pelenų spalva.
  - Tada gali ir pasisekti, - sutiko miesto sargas, įsistebeilydamas į Valencijaus šalmą, lyg mėgintų įspėti, kokia iš tikrųjų riterio plaukų spalva. – Tik, žinokite, jūs – ne vienas toks. Ryte pro čia prajojo Jan-Goris Rytų vėjas. Taip pat su tokiu pergamentu. O vyrukai iš antros sargybos kuopos tvirtino, kad vakar pasirodė pats Ugninis Lapinas. Mūsų raganaitės turės iš ko rinktis.
  - Tai gerai. Didesnė galimybė atrinkti tinkamiausią.
  - Žaidimų kasoje pas Jodelį dauguma stato, kad bus pasirinktas Ugninis Lapinas. Raganų vietoje aš taip pat rinkčiausi jį.
  - Kodėl ne Rytų vėją ar mane?
  - Dar negirdėjau, kad Lapinas kada būtų pralaimėjęs ar neatlikęs darbo iki galo. O jūs... Atleiskite. Su Juodosios Rankelės sėbrais, aišku, šauniai susitvarkėte. Atvykusiems šerifo vyrams liko tik surinkti bejausmius kūnus, sukrauti į vežimus lyg pelų maišus ir parsigabenti į Sengardą. Girdėjau - net į kalades kaustyti nereikėjo. O, va, su vilkolakiu Vezos apylinkėse, rodos, prašovėte. Prieš savaitę klausiausi, kaip smuklėje vienas žmogelis stalo draugeliams pasakojo tą istoriją – visi leipo juokais. Suprantu, ne jūsų kaltė, kad sukčius seniūnas vietoje savo gyvulių, kaip lėmė burtai, jums jaukui atidavė tris prasigėrusio kerdžiaus karvutes. Galiu suprasti ir tą girtuoklėlį, kai jis pamatė pamiškėje blūdinėjančius savo gyvuliukus. Nors ir girtas kaip pėdas,  nutarė parginti namo. Nesuprantu tik kaip jūs supainiojote žmogų su žvėrimi. Visi spėja, kad prisnūdęs buvot, todėl nesusivokęs ir užgulėte tą nelaimėlį visa jėga.  Gerai dar, kad iš sidabrinės strėlės nešovėte, o nusprendėte plikom rankom vilkolakį sudoroti. Nuo strėlės žmogelis būtų galą gavęs, o dabar tik iš baimės žado neteko. Vyrukas smuklėje sakė, kad senis kerdžius ir taip mikčiojo, o po tos jūsų atakos ir visai tris mėnesius nekalbėjo. Tiesa, kai prabilo, kalba jau neužkliūdavo, o, va, su seniūnu priešingai nutiko – pradėjo mikčioti. Gal vis dėlto yra teisybė, a?
  Valencijus nieko neatsakė, tik gūžtelėjo pečiais.
  - O kaip su vilkolakiu baigėsi, pribaigėte?
  Raitelis papurtė galvą.
  - Kodėl taip? Nepavyko ar nutarėte antrą kartą laimės nebandyti?
  - Negalima pribaigti tą, kurio nėra.
  - Kaip suprasti?
  - Nebuvo ten jokio vilkolakio. Gyvulius žudė ir bjaurojo senas vilkas. Jį gauja išvijo, tai iš nevilties pradėjo ganyklas siaubti.
  - Pasiuto?
  - Ne - įsiuto. Manau, pradžioje norėjo tiesiog  garbingai numirti. Gauja išvijo – bet nenužudė. Manė, užpuls žmogaus turtą, tai tas keršydamas nudobs ir viskas baigsis, o žmogus išsigando. Nepateisino  lūkesčių. Dar sugalvojo pasiteisinimą savo bailumui – pasakaitę apie vilkolakį. Svetima baimė žvėriui, kaip kvaišalas. Jis žvėrėja. Na ir prasidėjo kruvina medžioklė.
  - Tai vietoje vilkolakio nudobėt vilką?
  - Ne - negalėjau. Sugavau gyvą. Reikėjo parodyti kaimiečiams, kokia nepagrįsta jų baimė. Pradžioje nutempiau į seniūniją. Susirinkimų salėje radau tik seniūną. Norėjau viską paaiškinti, bet vėl nesusipratimas atsitiko. Tikrai nesėkminga man ta užduotis buvo. Per mano nerangumą vilkas ištrūko ir puolė seniūną.
  - Kodėl jį?
  - Baimė. Sakiau - ji žvėriui aptemdo protą.  O seniūnas pamišo iš baimės. Įsivaizduok, mažiukas, vos ne šimto kilogramų rubuilis užlėkė ant dviejų metrų spintos lyg iššauta strėlė. Gerai, kad dar suolą, kuris stovėjo šalia, nuvertė į šalį, kai nuo jo ant spintos šoko. Du metrai persenusiam vilkui pasirodė per daug. Tik tai ir išgelbėjo kaimo galvą.
  - O jūs?
  - Ką aš?
  - Jūsų nepuolė?
  - Žvėris dar nepamiršo, kas jį įveikė. O su seniūnu iš vis blogai buvo. Keistai ta baimė žmones veikia. Seniūnas – niekšelis, kokių reta, o čia pradėjo man savo nuodėmes vardinti nesustodamas. Kaip rinkliavas padidindavo, kaip kaimo iždą eikvojo, o, svarbiausia, kaip samdė valkatas, kad apsimestų žyniuoniais ir vilkolakių išvarytojais. Tamsūs kaimiečiai nuspręsdavo juos samdyti, rinkdavo pinigus, o seniūnas juos dėjo sau į kišenę. Valkatom mokėjo grašius. Toliau dar gražiau. Baimė tiek paveikė to storulio sąžinę, kad, girdėjau, man išvykus atsistatydino iš seniūnų.
  - Tai teisybė tikrai triumfavo.
  - Kokia teisybė? Seniūnas iš išgąsčio mikčioti pradėjo. Nebuvo jokios teisybės. Tik baimė.
  - Aš ne apie mikčiojimą, aš apie tuos kaimiečius. Jie savo pinigus susigrąžino.
  - O kodėl turėtų? Juk patys per savo kvailumą mokėjo.
  - Bet jie tikriausiai pasimokė. Be to, tai - jų pinigai. Išeitų už nieką mokėjo.
  - Kodėl už nieką? Pats sakei – pasimokė. O mokėti tenka už viską. Už mokslą taip pat. Jie tuos pinigus kišo, kad bėdų atsikratytų. Aš vilką sugavau. Bėdų jie atsikratė. Ko daugiau norėti?
  - Bet jums jie taip pat mokėjo!
  - Supranti, kareivi, aš užsipuoliau tą senį, išgąsdinau seniūną paleidęs vilką. Tiek bėdų pridarius kažkaip nepatogu buvo imti atlygį.
  - Jūs neėmėte pinigų? Tada išeina – jūs kvailio vietoje likote. Dirbote už dyką.
  - Matai, sąžinė tam storuliui jau ant spintos pabudo. Sakė, kad tie vogti pinigai degins jį kaip įkaitinta pasaga, prašė paimti, tikino, kad galiu su jais daryti, ką noriu. Aš taip ir padariau. Negali atsakyti, kai žmogus prašo. Tiesa, girdėjau, kad naujas seniūnas bendruomenės ižde rado visai nemenką sumelę. Gal ne tokią didelę, kaip ta, kuri degino buvusio seniūno sielą ir kurios jis norėjo nusikratyti, bet vis dėlto...
  Sargybinis tiriamai žiūrėjo į raitelį. Bandė kažką suvokti. Matyt, pavyko, nes vyriškis dusliai nusikvatojo. Linksmai pagrasino pirštu.
  - Supratau! Dabar jau supratau. Jūs vilką tyčia paleidote. Išsiaiškinote, koks vaisius tas seniūnas. Nutarėte pamokyti. Ir kaimiečiai pamoką gavo, ir savęs, įtariu, nenuskriaudėte. Bet kodėl šito niekas nepasakoja?
  - O kas galėtų? Ten buvome tik trise: sukčius seniūnas, vilkas ir aš. Seniūnas tikrai nepasakos. Iš vilko - menkas pasakorius. Man taip pat neparanku buvo, kad istorija plačiai pasklistų. Senį sumaišiau su vilkolakiu, vilko nesuturėjau – ar ne per daug nesėkmių vienam kartui? Kas tokį samdyti benorės?
  - Cha, dabar mes jau keturi žinom, - sargybinis įsiteikiančiai nusišypsojo. – Gal aš galėčiau papasakoti? Retkarčiais?
  - Galėtum. Kodėl ne.
  Vyriškis krenkštelėjo.
  - Bet man reikėtų žinoti, kaip ten viskas iš tikrųjų buvo. Ar tikrai vilką tyčia paleidote? Pala, o gal jūs ir senį tyčia išgąsdinote, kad tas savo negalią užmirštų? Tai kaip ten buvo?
  - Na tu čia užlenkei, kareivi, - Valas lyg susimąstė. – Nors, jei taip viską pakreipti, turiu pasakyti, aš visai neblogai šioje istorijoje atrodyčiau. Kita vertus – kas tuo patikės? Per daug jau teigiamas būčiau. Tai sukeltų įtarimus. Ir pasakojimas, turbūt, labai jau nuobodus išeitų. Visi nori, kad aplink būtų tvarka, bet niekam neįdomu apie tai klausytis. Kuriozai, klaidos, nelaimės – štai apie ką norisi girdėti.
  - O kaip tiesa?
  - Ir ką ji tavo pasakojimui duos? Papasakosi tu tiesą, o ja nepatikės. Tai kokia ji po velnių tiesa, jei niekas ja netiki?
  - Tai kaip daryti?
  - Jei norėsi pasakoti, papasakok taip, kaip manysi, kad teisinga, kad klausytųsi visi, kvapą užgniaužę, kad patikėtų. Jei taip padarysi – tai ir bus tiesa. Bent tikrai neblogiau už tiesą.
  - Tai apie jus aš galiu pripasakoti, ką tik noriu? Nejaugi jums vis vien?
  - Prieš metus, kai visa tai nutiko, būtų ne vis vien. Dabar jau ne taip svarbu. O po trisdešimties metų, manau, neturės jokios reikšmės. Va, Greifusas – apie jį tiek visko pripasakota, kad niekas nežino kur tiesa, kur melas. Tuo tarpu jo kaulai pūva nežinia kur jau keturis šimtus metų. Manai jiems svarbu, ką gyvieji kalba apie tą, kurio viduje jie tūnojo? Nemanau. Nors gal  jau ir tų kaulų nėra. Tik praeities plėnys.
  Tai sakydamas raitelis ištiesė ranką, rodydamas, kad nori atgauti įgaliojimų raštą.
  - O kaip vilkas? – dar paklausė sargybinis, neskubėdamas savininkui grąžinti pergamento ritinėlį.
  - Ką, vilkas?
  - Ką su juo darėte?
  - Reikėjo kažkaip kaltę prieš senį kerdžių užglaistyti. Užsukau atsiprašyti prieš išvykdamas. Paklausiau, ar galėčiau ką padaryti, o jis mykia, žodžio ištarti juk negali, ir į vilką rodo, kad palikčiau. Taip ir padariau. Pagalvojau – suras bendrą kalbą. Abu labu tokiu – iš savų gaujų išvarytieji. Neseniai naująjį Vezos seniūną sutikau. Sakė – senis prisipratino vilką, kad tas jo karvutes saugotų. Dabar gali girtas sau ramiai voliotis daržinėje ant šieno ar kur patvoryje, niekas jo gyvuliukų neužkabina. Visi ratu apeina. Taip ir gyvena du karšinčiai, lenktyniaudami, kuris pirmas nusibaigs.
  Sargybinis palingavo galvą, lyg pritardamas tokiai istorijos pabaigai, ir padavė ritinėlį.
  - Sėkmės, - ištarė, pasitraukdamas į šalį.
  - Dėkui. Toks dalykas visada pravers.
  Valencijus paragino žirgą. Netrukus kanopų bumbsėjimą į tilto medį pakeitė žvalus caksėjimas į grindinį prie miesto vartų.
  Priėjo antras sargybinis, visą laiką stovėjęs kiek atokiau. Buvo vyresnis, žemesnis, kresnas. Atsikrenkštė ir nusispjovė po kojom.
  - Dar vienas savanoris mirčiai į nagus, - lyg pasiteiravo, lyg konstatavo. - Nesuprantu aš tų kilmingųjų grynakraujų. Ko jie nerimsta? Ko nesėdi savo pilyse? Turtais tikriausiai pertekę. Pavalgyti, išgerti iki valiai gali. Toks ir nuo bobų turbūt neatsigina. Tai ko galvą patys į kilpą kiša. Juk neįveiks burtininko. Joks paprastas žmogelis burtininko nenugalės. Šis ar kitas, nesvarbu, kurį pasirinks, žus už nieką.
  - Kodėl manai, kad negalima burtininko įveikti. Nebandei juk. Niekas nebandė. Tai iš kur gali žinoti?
  Kresnasis sargybinis atsakė ne iškart. Dėbtelėjo į draugą. Nepritariamai pakraipė galvą.
  - Pas mane žiurkės įsiveisė. Vaistininkas Mondusas, paskutinis mūsų kvartale nepabėgęs į Ingardą, davė miltukų. Labai nuodingi, sakė, net žmonėms. Liepė su pirštinėm barstyti ir ant nosies skarą užsirišti. Aš taip ir padariau. Net nemėginau tikrinti, ar žolininkas nemeluoja.
  - Ką tuo nori pasakyti?
  - Tik tiek, kad žiurkės išdvėsė, o aš gyvas.
  Tai pasakęs pagyvenęs sargybinis  grįžo prie tilto turėklų. Krenkštelėjo. Dar kartą nusispjovė. Šį kartą į tamsius Antarės vandenis. Ne į šulinį juk.
    Jaunesnysis liko stovėti viduryje tilto. Jam gal neužteko žinoti, kad liko gyvas, o žiurkės išdvėsė. Gal jis norėjo dar žinoti – kodėl. Gal norėjo mokėti daryti tokius miltelius ar  net susikauti su burtininku. Gal.
    Jam iki gyvo kaulo buvo įgrisę diena iš dienos stovėti ant tilto prie vakarinių Sengardo vartų. Žiūrėdamas, kaip riteris Valencijus dingsta už miesto sienų, sargybinis nusiėmė šalmą ir pakabino ant kalavijo rankenos. Sunkiai atsiduso, perbraukė ranka per viršugalvį, suglostydamas blizgančius kaip antracitas plaukus.
2019-08-27 14:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-24 21:59
Vaisgamta
Sesei mėtai nusibodo juodoji/baltoji magija, o man apie tai skaityti įdomu. Parašyta įdomiai, ačiū, skaitysiu toliau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-02 23:13
sesė mėta
Oi, kaip man atsibodo ta juodoji/baltoji magija. Čia, aišku, autorius dėl to nekaltas, bet aš vis užeinu į wattpadą tai ten atrodo kas antra fantastinė istorija apie tai.
Tačiau pats tekstas šiaip kokybiškas ir parašytas gerai. Tik žiauriai ne mano stiliaus. Suprantu, kad fantastika gali remtis tiesiog pasaulio aprašymu, bet ties ketvirta pastraipa apie Sengardą užsilenkė mano susidomėjimas. Gal pabandysiu kada kokį kitą autoriaus kūrinį. Arba šitą kada vėliau, prie tam tinkamos nuotaikos :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-13 13:57
Kukumakus
nesuprantu, kam reikalingi sargybiniai prie miesto vartų, jei seniai jau niekas nebekariauja? Nuo ko tada reikia saugotis? Ir kažkaip nenuosekliai pasakojama - nė žodžio apie tai, kaip Valas tapo tuo paprastu išrinktuoju, iš kur pas jį tas raštas su kvietimu? Trūksta aiškumo ir logikos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-03 08:53
Nukainotas
Pradžioj tekstas nuteikė skeptiškai, bet va perskaičiau penkias dalis ir laukiu šeštos. Gal norėjosi, kad būtų daugiau nuslėpta nuo skaitytojo, daugiau netikėtumų. Vardai gan sudėtingi, galėtų skambėti geriau ir labiau atitikti personažus. Šiaip primenu, kad nekantrauju skaityti tęsinį :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą