Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Jaunuolis A pabaigęs visus darbus geria arbatą ir niekur nebeskubėdamas gula į savą porceliano šukėmis nuklotą patalą. Data padėta, knyga užversta  taip pat ir puodelis.

Arbatos Jaunuolio sapnas:

Esti kažkur pasaulyje Jaunuolis N. Sėdi prie dviejų žvakių, visą ką išklojęs tušo persunktais ir jau pageltusiais popieriaus lapais. Klavietūra groja šį tekstą.

Tas Jaunuolis N' ėmėsi surinkti istoriją, kurią išgirdo iš nepažystamojo Velnio Yurtoje Dzūkijos miškuose:

Velniai žino kada naktį klaidžio N' miškuose. Žvelgė į dangų, sekdmas mėnų besimainantį tarp pušų kamienų. Naktį šaltą, miške riaumojo dar negirdėti gyviai. Jų blasą pačiu kūnu jutai. Jaunuolis N' pamatė į dangų kylančius dūmus. Sekė, lig prieš šį atsirado be kampė trobelė, it kokia palapinė, su švytinčiu užrašų Yurta Chai. Besigelbėdamas pasislėpti nuo pušyne nutrūkusių siaubūnų. 

Tamsu, bet šilta. Minkštai šviesa krinta ant sienų išmuštų gobelenais. Čia gan ankšta žmonių, šnekų ir juoko. Garai susimaišę su smilkalais ir tabako dūmais lindo pro angas, kur vis kokia ranka pasirodydavo įkišama stiklo pasiimti. Riaumojančio miško fone, Jaunuolis suvokė patekęs į Velnio Yurtą, kuri į šį spektaklio žaizdrą ir pila žibalą. Už katilo pats Velnias, maišo viralą, ragaudamas renka prieskonius. Jaunuolis N' perpus veidą švytinčiai baltais dažais nusitepęs, nejaukiai braunasi į priekį. Artėja šetono, laisvo kraštelio prisėsti žiūri. Priklumpa ant rojų primenančio kilimo, prieš pat Velnią ir taria:

- Vieną veganišką, be cukraus.

Velinas nė nepakėlęs akių nuo katilo, čiumpa stikla ir apsukęs samčiu ratą maukteli.

- Du.

Jaunuolis N' su Velinu atsiskaitęs, laisvam kraštelyje, prie miegančios neregėtos kilmės moters, pagaliau ištiesia kojas.


Kažkada šią nakt miške riaumojo nutrūkę padarai. Yurtoje Velino Jaunuolis N' laisvam krašte skęsta savo minčių atspindžiuose, lig:

- Yra ugnies?, balsas jį pakviečia.

Pabudęs Jaunuolis N' dairosi sakinio savininko ir nustemba išvydęs visiškai persimaišiusią auditoriją, o vietoj damos, kojas susikryžiavusį santūriai apsirengųsį vyriškį.

- Atsiprašau, galbūt turite ugnies?, Klausia Jaunuoliui N' žvelgdamas į apsiblaususias akis šis skrybėlėtas ūsuočius, vieną ranką delnu į viršu tiesdamas, kita kiek kilstelėjęs akių lygin cigaretę.

Jaunuolis N' grįžo iš savo kelionės ir kiek išsitiesęs ėmė knistis po kišenes. Nesisekė, tačiau, tuo tarpu jo akys slydo vyro palto kalnieriumi, ties lig galo užsektų marškinių sagomis. Ryškiai mėlame line žerėjo gintaras. Tamsaus, ilgo ir storo palto, krūtinės dalies pusėje sidabro sagė. Paukštis tai gyvūnas, keturiomis kojomis ir snapu, žingsnyje. Keliavo švytintis per giliai rudą kaputmortum medžiaga išvis kiauryme dingdamas šešėliuos.

- Prašau. Jaunuolis N' ištiesia pagaliau rastą žiebtuvėlį.
- Neprieštarausit?  Ir vyras išpūsdamas dūmus, ranka tiesia žiebtuvėlį, kita su stiklu parodo į stalą šalia abiejų. 

Papurto galvą Jaunuolis N'

- Ačiū. Atiduoda ugnį.


Nė balso. Tik riaumojimas.

Jaunuolis nė nepajuto kaip vėl dingo;akimis skanuodamas prasukusių veidus. Nutaškytą katilą besiritančiais gairais. Žėrinčius stiklus ir šių skambesį atsimušus į stalelius. Veliną, žilą sudžiuvusį, tačiau kažkuo į nemirtingą panašų senį. Švyti aplink pečius krenti tvirtų sveikų plaukų šukuosena. Ženklus primenančios tatuiruotės nusėjusios kūną it žvaigždės, piešdamos dangum žėmėlapį. Kubas. Tobus juodas kubas, po kaklu kybo be jokios virvelės. O puodas maišos! Stiklai žvanga! Čajus liejas!

- Jūs taip pat čia sliapetės?
- Nuo ko? Grįžęs į griaudinčio kaukimo realybę Jaunuolis N' sugluma sulaukęs klausimo iš kaimyno.
- Nuo šio egzorcizmo parado. Šypteli veikėjas.
- Aš vis dar nesuvokiu nei iš kur čia atėjau nei kur aš, nei kas ten miške nutrūkę. Minutės sušilti meldžiau.
- Čia tu toks ne pirmas ir nepaskutinis.
- O Jūs?
- Čia stotelė, kurioje įvyksta nemaža svarbių susitikimų. Keliauju ir vis grįžtu kas steptyniarius metus vasaros paskutinio mėnesio vidurinę savaitę, čia, pasimainyti gyvenimu.; atsakė storu paltu apsigobęs senis žvelgdamas Jaunuolio N' apsiaustą kruopščiai išsiuvinėtą fauniškais augaluose pasiklydusių ornamentų raštuose.
- Atleiskite, neprisistačiau. Aš Žurnalistas. tiesia Jaunuoliui N' ranką.
- Naivus. Malonu. paspaudžia.


***
013008262019
***

- Pamenu buvau čia prieš keturioliką metų. po pertraukėlės pradeda jau Žurnalistas. Tuo tarpu, Naiviam Jaunuoliui kiek prašvėsėja akyse ir pradeda pastebėti, už pono skverno užkištą kameros akį, iš odinės rankinės lipančius rankraščius, tik keista, Žurnalistas, - basas (?) Jau žiojas klausti, tik žiu į savo pėdas  (kas per velnias?)
- Nenusiavus Yurtoj tu ne svečias. nutraukia senis Jaunuolis spėliones. - Prieš keturiolika metų štai kaip tu čia sedėjau, lyg su mergina ėjęs, lyg kažkur aną miškę pametęs. Lyg išgėrus sušilt, o gal dar jos sulaukt, tik žvilgsnis skraido, po galais kas daros?! Gi čia Yurta Velino, iš kur į mišką visos šustrybės krečias. Čia gi pakarokliai stiklą muša, čia savadautojai dūmuose paskendę, kunigai mantijas pametę ir „dužusi šventa mergelė“ (taip taip, Lost). - Tik sprigt, „-ugnelės?! „ tiesia į mane įanglijusią raudoniu medžio šaką. Savą petkę atitraukęs dar zadeškę ir prašvito akys. Žiu šalia manęs tigras šoko, o greta kaubojus ir kumelė. Dar senis trim rankomis mušantis būgnelį. Kits akį savo tarp pirštų žongliruoja. „-Gurknelį? „ ir įbruka delnan stiklelį. - O Dieve!! Stemplė sumišus klykia, čia atgalios gerklė, liežuvis - lūpos ir vėl bedugnės ugnimi atgal į skrandį. Akys - šoka. Rankos - šoka ir liežuvis. Mažasis kojos piršas, ir tas pasiruošias, tuoj rodys viską, ką tik moka. Kumščiais krutine suplakus. Su šūksmu iššvokščia naujagimis drakonas:

- PO VELNIŲ, AR ČHAJUJ ŠITAME YRA LAKTOZĖS?!?

Visi sužvilga, stebi, tyli.
Lyg ir žmonės. Gyvi, padorūs... Barmenas, garbus senolis lieknas.
Prisėdu. Pusukioju galvą. Tupi prie manęs žmogus. Tik po kelnėm. Basomis, ilga plaukų kasa. rankose mala šaknis, po keliu paguldęs knygą.

- Ką skaitot gerbiamasis? kreipiuosi.

Anas tik nusišypso, it velnias žvilgsnio nė nemetęs.

- Pranašystė. Legenda Pudoelio. Apie brolius šešerius, kur šeimos ultramarino juostos. Tik deja, kalne šventyklos sodo fontane, budėti jau porą amžių pritrūkę juostos. Ultramarino broliai pasiklydo kažkur pakelėje, todėl tokie pasiutę padarai nutrūkę po pasaulį duodas. sako anas man pūsdamas šakelėn, kad daugiau kaitros pagautų.

- O kas nutiko, ar tiksliau sako, jog nutiks?

- Gi vienas brolių ieško šeimininko. Tada visi iš vieno, tapę vieniu
į žiedą atsiskirs. Žiūrės fontaną ir padarus baidys. Gi gerieji ir blogieji, vienodai uoliai seka vidurvasarį pasirodantį paparčio žiedą. Taip, šaltinis be žinios, traukia padarus ir tuos, kurie ragauti siekia dėl „amžinos kančios“.

- O ką konkrečiai ji sako?

- Broliai it aidas pasklido po pasaulį. Esti šukės paskutinio indo. Rankose, to kuris įpareigotas indo nepagavo, vienam iš brolių atsisakius žemiškojo labo. - Sako yra augalas, kuris laiku priverčia keliaut. Taip nuovire šukes sudėjęs, turi išgerti ir užtraukti. Tik tuščią dugną vertęs ateitį mėgink išpranašauti. Žaibu ugnim vanduo ežero beribio danguje aušktyn žemyn skalaujas. Kol siela savo noru, norėjus tęst kelionę liaujas. Ir vaizdinys iš dūmo, juodu liežuviu šypso, maukia - verčia. Žemėlapis ant popieriaus, kartu ir raktas - nepaklysti nei sapnuose, nei svajose, laike, puodelio ar kolegos galvoje. Acto auksinį žiedą palikęs indas vėl galės sugrįžti į naujojo brolio rankas. Tas kur gimęs nugyveno, tik dėl vieno karto, nuves už horizonto.

- Kas tai?

Drobėje išdegęs metraštininko rankraštis.

(Arbatos Jaunuolis neramiai timptelna koja, ir visa scena netikėtai netik siuriaumoja, bet ir sudreba)
   
- KAS PER ŠŪDAS?! stryktelėjęs sušunka Naivus Jaunuolis.

staiga prilinkęs Žurnalistas, gesintu balsu:

- Kūrėjas... Jo vardas. . . Viskas gerai, jis giliam miege, todėl aš esu čia būtent šiandien (nakt). Kaip ten pasakojau, čia pasirodau kas septynis metus paskutinio vasaros mėnesio vidurinę savaitę, kai J I S pagaliau baigęs darbą, nieko nebeverda, tai gurkšteli arbatos ir smenga į miegą.

- Čia Yurtoje užklysta įvairiausių dūšių. Kartais jos vien tik laukia, kol galės iš tolimiausių kertelių nevaržomos laiko susirinkt ir padraugauti. Matyti teko visko, net ir absoliučiai ufonautų. Dar nesugalvotų, nematytų saulėj, čia netelpančių lig per pus būna perpjauti. Bet keistų keisčiausias apsilankęs, basas su ilga plaukų kasa, dar rankoje turi tai nei lazdą tai nei šaką. Sakęs, kai pasaulio krašte aveles, sau Dao ganąs. Visokių vaizdų nejučiomis primanąs. Čia mėnuo, čia žiu saulė užu horizonto tiesiai kelias. Jis šypso, saulė abėjinga ir nelieka. Miškai ir marios. Sako paukštis nutūpė karte, žiedu ant kojos ir rašteliu mažu it petkė. Trupiniais tą paukšti prisišnekęs, Žvilgt kokie ten popieriuj raštai. Vandeniu pagirdęs, žiedą su siunta numoviau, o pasirodo, kad mįslė atskrido man į delną, tūlai iš giedro oro. - Štai tada, tęsia Žurnalistas, pažvelgiu šitam piemeniui/tarzanui kastikas ant kaklo - stiklas ir popieriaus skiautelė. Jis pats taip pat pačiumpa, ir sako gi čia raktas, tik kažkas kitas privalo būti šituo lažu užkartas. Nusiima tą amuletą ir į rankas manas įspaudžia.

- Jei ir ieškos dugne, tai gal ir ras kas. Ir Piemuo palieka sceną, palikdamas po savęs ir Knygą, Žemėlapį, dar Pranašystę.

- Taip ir sėdžiu, Yurtoje apsuptas žmonių, su amuletu rankoje, kažkokia pasaka apie brolius, gralį ir horizonte skendinčias svajas. Pražvelgiu knygą. Žemėlapį išsilankstau. Užsirūkau ir laukiu stiklo kito...

***
025408262019

Jaunuolis N' atsikvėpė ir pabandė suvokti kiek valandų. „Akys išvarvėjusius, kaip ir žvakės. Dar tas pūliuojantis pirštas, kurį jau už keturių valandų ties seselei... Sunku pasakyti, kada Philip Glasso Koyaanisqatsi pakeitė Mauricio Kagel Ragtime'o valsas. Dievulėliau brangus. Nusileido kopėčiom iš boškto, cigaretę už visą naktį antrą užsikūrė. Žiu pro duris, kur miegot tūrėtų mergina, jau trys, vis dar nėra... Atsistojo tamsoje, vargonams skambant užsimerkė. - Dieve, kas toje drobėje? tylomis tik pats sau pasiklausė. Atgal į bokštą, gult, jog Jūs mieli, rytoj, tik tai galbūt, antros dalies dar imsit ir sulauksit. „ Pamanė sau ir nusišypsojo. Keistas gi tas Žurnalistas. Keistas. N' Rankoje medalijoną trina, spaudžia.

Žvakes užpūtus pasklinda aštrus dūmas.

031308262019
2019-08-26 03:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-26 22:24
Nuar
Kaip esė - gerokai ištęstas ir virtęs į atskirą apsakymą. Fantasmagoriškas, perkrautas alegoriniais vaizdiniais, tačiau skaityti buvo įdomu dėl siužeto netikėtumų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-26 14:06
Klaudijus Sulavarvis
1
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą