Kelionė -2- (1 versija)

Jūra. Beribė juoda jūra. Mergaitei čia taip svetima, nejauku. Ji niekaip nesupranta, kodėl čia nieko nėra, kodėl taip tuščia.

- Šešėli, negi niekada šioje jūroje nebuvo salos, kokio nors pastato ar bent vieno žmogaus? Juk negalėjo visada čia būti ta pati monotoniška tykuma.

- Tu klausi manęs, o aš klausiu tavęs.

- Negi nieko neprisimeni? Aš tai tik žmogus... O ir atsiminimai iš vaikystės tokie neryškūs... Kaip ir jausmai. Negi neatsimeni? Esi Šešėlis, lydi mane nuo pirmosios dienos, kai atėjau į šį pasaulį. Neturi nei pastovaus kūno, nei lytėjimo dovanos. Tarsi ir nėra priežasčių, kodėl neatsimintum...

- Taip, aš Šešėlis. Bet norisi ir man pamiršti praeitį, tokią šviesią, kokia nėra dabartis.

- Bet negi geriau skęsti tuštumoje? Viskas čia atrodo taip beprasmiška, beviltiška.

Tyla. Mergina nerimauja, nes Šešėlis tyli. Negi praeitis tokia skausminga, kad spalvą verta paaukoti blankumui?

- Taip, kažkada čia buvo ir pastatų, ir salų su didžiuliais žemynais. Čia buvo ir spalvų... Taip, sunku patikėti, bet buvo. O žmonių... Hm, nežinau. Atėjo, bet negalėjo čia gyventi. Laikas bėgo, pastatai griuvo, o žmonėms čia tapo vis sunkiau gyventi, o ir nauji nesugebėjo šios vietos surasti.

Tylu, bet jauku. Mergina džiaugiasi. Buvo ir statinių, ir tos trokštamos šviesos, ne tik ši monotoniška jūra.

Bet Merginai vis tiek įdomu, kodėl čia taip niūru ir nesmagu.