- Juodas taškas.
- O kokio pavidalo?
- Apvalus ir toks baltas.
- Juodai baltas???
- Ne, dabar baltas, bet vos paimsiu taps viskas juoda…
- Nesuprantu… Kaip paimsi?
- Tiesiog išgesriu su vandeniu. Pagalvok – vandeniu, o ne kažkuo kitu. Tyru švariu vandeniu. Paskutiniam kartui nusipirkau ypatingą dalyką.
- Kodėl paskutinis kartas?? … Aaaa … Kokia tai tabletė?
- Cha cha… Juk žinai, chemijos niekad nemokėjau. Tačiau sakė, kad tai kažkoks kalio cianidas. Puikiai veikia, sakė… tik neklausk, iš kur gavau, nesakysiu, kad nesektum paskui mane.
- Kodėl turėčiau? Jei nesakysi, rasiu kitokių būdų pasiekt svajonių šalį, kurioj nėra spalvų. Jas užgožia balta šviesa, o viskas aplinkui juoda, žmonės irgi juodi.
- Žinai, nenoriu, kad ten keliautum. Kam paliksi savo draugus? Tikėjimą? Ir vasaros laukimą?
- Cha. Prajuokinai. Draugų neturiu, o kas mane taip vadina matyt labai klysta. Aš neverta būt drauge. Vasarą? Kalbi apie stovyklas? Nebebus ko laukiau, nes tai praėjo, praeitis sugrįš tik svajų šalyje, kur ir mane veda tikėjimas.
- Tada, net nežinau kaip atkalbėt. Einu vandens…
- Palauk. Dar ne. Niekada ne. Noriu paklausti. O kas tave veda ten? Tabletė tai raktas, o durys tai riba skirianti dabartį – gyvenimą, nuo ateities – mano svajų šalies. Ką įsivaizduoji už tų durų?
- Aš? Aš… mano mintys veda į salą. Salą, kurioje nėra žmonių. Tik mes – tie kurie per klaidą žmonėmis vadinami buvo. Ten nėra jausmų, nes mums nereikalinga širdis. Bet kam klausi kokį septintą kartą?
- Anksčiau sakydavai, kad dar jausmai yra ten, tik juos panaikinsit. Daugiau nebijok, klausiu paskutinį kartą.
- Dar jausmai yra – ir bus kol nepravesim tų durų. Supranti? – Čia aukštasisi mokslas, kurio nei tu nei aš nesimokėm.
- Aha, nesimokėm.
- Žinai, atgyvenk iki mano amžiaus t. y. tuos 3 metus. Jei pasaulis tau nepasikeis tada leisiu įeit į mano salą.
- Kodėl tu toks egoistas? Aš noriu kuo greičiau. Nesakai apie tabletes, rasiu kitą raktą.
- Ne, ne egoistas, ir ne savanaudis. Tiesiog daugiau patyręs. Ir daugiau žinantis……
…. pyp…. pyp…
Alio? Kur tu? KAMINE! Užsikimšai? Aš tuoj tau kamininkrėtį iškviesiu. KAMI??? Jau nebejuokauju. Kaip tu taip ir aš. Nebemeluosi man, kad kad telefono baterija išsikrovė. Einu tavęs ieškot į dviejų spalvų pasaulį. Nerasiu? Tada pats kaltas busi. Rasiu? Moralas į dantis ir taškas. Jei tu rasi mano kūną dabartyje, tada bus tau – jėgos išsikrovė. Atsimisi…
Šalikas jau čia. Kur pririšti jį? Ir visdėlto ne. Gal nesikarsiu, per daug žiauiai skamba. Reik būt orginalesnei, nors niekad tokia nebuvau. Užlipsiu į 9 aukštą. Čia bus pabaiga. Įsibėgėsiu ir skrisiu – skriesiu į nespalvotus pasaulius.
6 aukštas. Nerūkau jau 2 metus, bet senų ydų poveikis matosi. Neigiamas poveikis.
Aš tuoj pas tave KAMI busiu. Moralas į dantis ir ate. Niekad daugiau reikalų su tavim nenorėjau. Draugu vadint negaliu, bet buvai neilinis pažįstamas. O kas aš tau nesvarbu. Plaukei ilgai iki savos salos, kol ją radai. Rasiu savo pasaulį ir aš – be spalvų.
9 aukštas. Koridorius. Langas. Džargst…
Stiklas taip palengva pasiekė žemę. O aš dar lengviau pasieksiu svajas. Jau tuoj keliausiu kur man vieta.
Trrr… Brrr… Trrr… toks skardus aidas iš apačios. Mano telefonas. Ir tegu skambina, kaimynai tuoj pasisavins jį. Bus atlygis už stiklą. KAMI pavėlavai, aš jau nebe čia, tavo balsą lemta išgirst tik anapus durų jau.
Šukės pjauna man rankas. Ne, nereik randų. Ten, kur tik dvi spalvos randai ypač matysis. Ant juodų rankų baltos dėmės per daug ryšku.
Metas paskutiniam žodžiui? – jau skrendu… artėju… pasitikit mane….
skirt norėčiau L. G. kuris deja išėjo kitaip - nesavo valia