ežiukas ir voverėlė

„Oi, kokia graži diena, jau ne karšta“  pagalvojo mažasis ežiukas.  Jis buvo toks mažiukas, net nežinojo, kas tai – ruduo... Kur buvus, kur nebuvus šakomis atliuoksėjo voveraitė.  „Ką veiki? “ lyg išsprūdo ežiukui.  „Ruošiuosi  žiemai,  renku riešutėlius... nori į kelionę kartu? “  - atsakė voveraitė, ir klestelėjo savo puria uodegėle ant žemės, šalia ežiuko... „ Aš nežinau kas yra žiema, ir nenoriu ten eiti... Aš noriu eiti tolyn, kol užlipsiu ten... “ – atsakė ežiukas ir parodė į debesėlius... „Ten aukštai net man per toli“ – kalbėjo voveraitė... „O aš eisiu daug ir nueisiu“ – kažko nerimavo ežiukas... voveraitė gliaudė savo riešutėlius, ir nekreipė dėmesio į ežiuką... „Tu pamokyk mane ten nueiti. Tu moki daug eiti... Aš noriu gyventi, ten, - ten gražu.. “ – toliau nerimavo ežiukas... „Eime kartu ir rasi kur pasislėpti žiemai“ atsakė voverytė... „Nežinau ar galiu su tavimi eiti... Ar yra kur gyventi – ten? “ – ir ežiukas vėl parodė į Dangų...  Taip besišnekučiuodami, jie pasiekė laukymę... Staiga ėmė snigti „Štai ir atėjome.  Jie patys krenta ant mūsų... Mes jau ten“ – nudžiugo ežiukas... Voverėlė nušokavo atgal į mišką... „Na ir valgyk ją, jis parodė į saulutę, o galvojo apie riešutus... Na ir skubėk tolyn... O aš jau esu ten... susirasiu kurgi man numigti... “... Keliavo ilgai besningant ežiukas, kol rado miško pakraštyje šieno stirtą, įsirausė gilyn, ir užmigo žiemos miegu... Juk tikrasis Dangus – taip netoli...