Atsigėręs rytmečio rašalo,
išrašęs visus rašiklius,
pradedi graudžiai pasakot,
kad tavęs čia daugiau nebebus.
Tave tyliai palaiko puodukas,
tuščia kavinuko akis
ir cukruotas mažas šaukštukas
sužadina tirpias viltis.
Tada vėl iš naujo kartojasi:
rytas, diena ir naktis,
o daiktai atsirėmę į tylą,
rykiuoja tavo mintis.