Medonešis (Iš ciklo "Metų laikai")

Pražydę liepos įkvėpė Joną. Pagautas įkvėpimo Jonas sumanė nusižudyti. Tam reikalui jis jau seniai turėjo virvę ir ją kaip mat pastvėrė.
Lauke kunkuliavo tirštas liepžiedžių kvapas ir skraidė bitės darbininkės bei vienas kitas piktai dūzgiantis tranas.
Jonas užvertė galvą ir ėmė suktis aplink. Jis žiūrėjo į medžius, matė jų liemenis, žiedais aplipusias šakas ir grakščias viršūnes. Jonas daug ir nepaliaujamai mirksėjo. Bet ruduo prie jo nesiartino. 
Pilietis suprato, kokia tobulai harmoninga yra gamta. "Tiesiog harmonijos ir grožio etalonas", - mąstė tyliai Jonas, nors norėjo surikti ar bent kaip nors kitaip išduoti savo emocijas, tačiau jam nesisekė. Taip pat jis suprato, jog savo lavonu jis gali negrįžtamai suniokoti ir išderinti šią nuostabią liepos vidudienio harmoniją. Jį užplūdo sielvartas, panieka bei pagieža sau ir savo inteligentiškų požymių turinčiai asmenybei. Šių emocijų jis ir vėl nesugebėjo išreikšti nei gestais, nei rišliai sukonstruotais sakiniais. Jonas susirgo depresija. Tačiau ruduo nuo to neprasidėjo.