Sliekas

Sliekas
Basom kojom ruduo atėjo. Brisdamas per vešlias vasaros pievas, mindamas žalią vaikystės takelį prisėdo pailsėti. Ant juodo, sutręšusio medžio suolelio raitėsi pasivėlavęs sliekas.
- laba diena, - jis pasilabino su šalčiu dvelkiančiu seneliu.
- Labas bestuburi!, - linksmai atsakė diedukas. Klausyk, slieke, ko gi tu ne žemė lindi? Ką, kalendoriaus neturi, o gal tavasis laikrodis senai sugedęs? Laikas tau…
- Tai, kad dėde matai kaip aplink gražu? Žalia, šilta, drugelius veja voratinkliai, o driežai šoka tvistą…
- O kur tavieji bičiulei, nelaimėli?
- Nežinia. Dingo vakar. Paliko mane viena laukti geresnių laikų. Štai ir laukiu. Laukiu jau kelinta valanda ir prisipažinsiu, kad šis juodas kelmas man ne prie širdies.
- Vargas tau slieke, - negailestingai, pakeitęs toną ir kiek suraukęs kaktą į jį prabilo ruduo. Vargas tau, nes geresni laikai praėjo ir kaip matau tave pralenkė.
- Nejau?
- Tiesa, o man jau kelinta diena gelia dantį. Žinai ką aš darau, kaip man taip nutinka, slieke?
- Turbūt laukiate geresnių laikų?, - liūdnai numykė bestuburis. Jūs didesnis už mane ir turbūt jie jus mato. Nepralenkia…
- Slieke, nedarugauju aš su jais nuo to laiko, kai man miegančiam jie saiką išlupo ir iščiulpė pastovumą. Ech, jauni buvom…
- Aš jaunas ir man vieta ne čia, - kiek drąsiau prakalbo sliekas. Praėjo jie mane, apgavo kiti ir sulindo į žemę. Velniop, aš ir lendu.
- Ne, - užtęstai sumykė dėdė rudenėlis, - tu niekur nelįsi, o liksi čia. Dieve, kaip skauda dantį…
Ore tvyrojo tyla. Saulė šoko paskutinį šokį, vorai matė kas vyksta ir nuraukė medžioklę… prisėdęs ruduo atlapojo gilias savo, kiek nutrinto švarko kišenes. Pasibaidė vėjas, išlėkė laukan, o sliekas liko. Liko ir vasara – ten, kur su gerais laikais daug geriau…Išdūmė palikusi pievas senam piemeniui su skaudančiu dantim…