Jis bėgo per pievą, į šonus skyrėsi žolės. Kodėl bėgo neprisiminė, tačiau kažkur giliai sąmonėje girdėjo balsą – Bėk, bėk! Ir nors tai buvo išrėkta garsiai, balsas skambėjo labai mielai, buvo persisunkęs meile.
Jis taip pat buvo persisunkęs meile, bet turėjo bėgti paklusdamas balsui. Nenorėjo, neturėjo valios jam pasipriešinti.
Žengdamas kiekvieną žingsnį priplodavo žolę. Atsisukęs matydavo ilgą tiesią liniją savo paties paliktą. Ir vėl paspartindavo žingsnį jausdamas už nugaros kažką, kas vertė bėgti, vertė jo galvoje skambėti mylimą balsą.
Bėgimas nebuvo alinantis, kai galvoje buvo visiškai tuščia ir į nugarą alsavo baimė. Akyse mirguliavo. Jis atsisukdavo tik tam, kad neišklystų iš tiesios linijos, kuri atrodė tokia svarbi jo išsigelbėjimui.
Iš priekio atsklido garsas. Jis nubėgo dar keletą žingsnių ir prieš suvokdamas, ką išgirdo, stačia galva nėrė nuo skardžio.
Krito.
Tuo pat metu salę užtemdė mažas, baltas debesėlis, lėtai plaukiantis dangumi. Bėgikui dar labiau aptemo akyse. Ir trenkdamasis į kietą vandenį dar labiau jautė baimę. Ji išstūmė viską – balsą, meilę, paklusnumą, kryptį, laiką, kvėpavimą.
Jis niro gilyn, po savęs palikdamas sūkuriuojančius oro burbuliukus, kurie po truputį kilo aukštyn. Sąmonė, slegiama baimės ir vandens, susitraukė į mažytį tašką.
Tačiau ji pulsavo širdies ritmu.
Tai jam padėjo prisimint, kad jis dar gyvas. Tai jam padėjo pajudint kojas, atgauti regėjimą.
Burbuliukai jau buvo beišnykstą vandens paviršiuje, kai jis skausmingai lėtai pradėjo kilti. Baimė jį vis dar laikė savo gniaužtuose ir neleido atsiminti krypties. Jis pasirinko pasikliaudamas savo nuojauta.
Tik išnėręs pradėjo plaukti link įsivaizduojamo kranto. Į šalis tiško purslai, aplink sūkuriavo srovė. Plaukti darėsi sunkiau, baimė stiprėjo, o balsas išnyko negrįžtamai. Tačiau krantas išniro iš sutemų ir pradėjo lėtai artėti.
Baimė atsitraukė ir pasiekus krantą jau buvo visiškai dingus. Jam pasisekė, nuojauta šį kart neapgavo. Tačiau pasitraukus baimei, jis prisiminė – ir tai jį dar labiau sukaustė nei baimė.
Stovėdamas viename upės krante, jis žiūrėjo į priešingą – nutviekstą gaisro pašvaistės. Stovėjo tvirtai įsirėmęs visomis keturiomis kojomis į žemę ir, nieko negalėdamas padaryti, užvertęs galvą kaukė.