Vyras, geriantis alų

Būna visokių žmonių.
Netgi dailininkų būna.

Paštininkas Silva trynėsi smuklėje prie baro ir gėrė savo tris bokalus alaus, kai į ją staiga įžengė niekam Kakalyje nematytas žmogus.

Kaip čia taip gali būti, nustebo Silva, kad niekam iš anksto nežinant Kakalyje išdygsta žmogus? Paštininkas mažiausias smulkmenas sužino pirmas, o čia visas žmogus iš kažkur atsirado?

Nepažįstamasis elgėsi taip, tarsi jam būtų nusispjauti į Silvos nuostabą ir užsisakė rūkytų begemoto ausyčių (toks firminis Jefimo patiekalas).
Ir bokalą alaus.

- Paštininkas Silva, - prisistatė žmogui Silva.
- Dailininkas Pėčius.
- Dailininkas?!
- Aha, o ką?
- Nieko, nieko, - suvebleno Silva, o pats pagalvojo: oho!
Ir prisipažino:
- Aš pirmą kartą matau gyvą dailininką, Pėčiau...
- Tuomet - už pažintį! - Pėčius kilstelėjo bokalą.

Silva irgi pakėlė bokalą, užvertė smakrą ir jo apatinis žandikaulis išsitraukė tarsi stalčius. Alui beliko tik subėgti.
Alus baigėsi - stalčius užsidarė.

Dailininkas susidomėjo Silvos profiliu.
- O ar galėtum taip sustingęs papozuoti?
- Kaip?
- Gerdamas alų.
Silva vėl užsivertė bokalą - stalčius išlindo.
- Ar gerai?
- Puiku! - Pėčius greitai brūkštelėjo portreto kompozicijos gaires ir kaip tik tuo metu žandikaulis sulindo atgal.

Silva užsivertė paskutinį bokalą. Pėčius brūkštelėjo dar kelis štrichus, alus baigėsi - stalčius vėl užsidarė.

- Na, Silva, gerk toliau! Gerk!
- Tai, kad... alus baigėsi...
- Daryk viską taip, lyg gertumei alų... Man reikalingas tik tavo profilis.

Silva pakėlė tuščią bokalą, užvertė smakrą, bet žandikaulis nejuda...
- Neišsitraukia..
- Tai liepk jam! Juk žandikaulis - tavo!
- Aš ir liepiau... bet neklauso...
- Pamėgink su vandeniu.

Silva pakėlė bokalą vandens, užvertė smakrą, bet veidą tik iškreipė bjauri grimasa ir tiek.
- Nieko nebus... neklauso...
Pėčius pastūmė savo bokalą, paštininkas jį atstūmė atgal:
- Negaliu, - nutaisė rimtą veidą. - Be Zosytės žinios daugiau negaliu nė lašo.
- Kas ji tokia.
- Mano žmona.
- Žmona? Tai koks tu po to vyras?!
- Nepyk, Pėčiau... Aš - toks. Paskui į medį įlipu, ar šiaip kokių kvailysčių išsigalvoju... Zosė nervinasi... aš ją į kapus varau... mirties jos trokštu... vaikus našlaičiais palikti noriu... jai tada pilvą skauda... tris dienas nieko rūkyto nevalgo, ketvirtą neiškenčia ir atsipjauna bryzą lašinių, bo žmogus vis vien nežinai nuo ko mirsi... Nepyk, Pėčiau... Aš - toks.
- O rytoj?
- Prašau - būsiu čia lygiai pusę šešių.

Kitą dieną miestelyje pasklido gandas apie iš kažkur atklydusį dailininką.
Jau truputį po penktos, kai tik Silva baigia paštininko darbą, į Jefimo smuklę susirinko koks tuzinas žiūrovų ir apspito Pėčių. Čia buvo ir policininkas Kuliešas.
- Atsitraukit!.. Atsitraukit toliau nuo menininko!.. Jam reikia daugiau erdvės!.. Jūs ką - dailininko nematę? Atsitraukit... - o pats atsistojo jam už nugaros, kad pirmas matytų, kaip gimsta kitas Silva.

Seansas truko tik kelias minutes.
- Gaila... - nusišluostęs rankas, apmaudžiai tarė Pėčius. - Labai gaila, Silva, kad negali daugiau išgerti... Dirbsime visą savaitę, gal net ilgiau...
- Girdi, motin? Kur tu ten pasislėpei? - sušuko paštininkas žmonai.

Visi piktai atsisuko į Zosę.
- O aš ką?. Aš - nieko... Ko jūs čia visi?

Pirmas į akis šoko girtuoklis Piliulė:
- Taigi tu neleidi jam daugiau alaus išgerti! Tu vis gąsdini, kad vaikai našlaičiais liks! Dabar matai? Per tave žmogaus net nupiešti negali!
- Eik tu - girtuokli! - nepasidavė Zosė. - Tau tai kas - šviesios dienos nematai! Nori, kad ir mano Silvukas toks būtų?!
- Vajė-ėzau! Tik pamany-ykit! - užstojo vyrą Piliulės moteriškė. - Jos Silvukas, tai brangakmenis kažkoks! Atsirado čia!..
- Atsirado! - Zosė išdižiai pakėlė galvą. - O ką? Tavo girtuoklio tai niekas nepaišo, o mano Silvuką - prašom!
- Ale, kad nupiešti negali! - neatslūgo Piliulienė. - Nes boba vyrą po sijonu laiko!

- Tylos! - čia jau neapsikentė pareigūnas. - Tylos! Ne bobų čia reikalas!

Visi pagarbiai nutilo ir sužiuro į Kuliešą.
- Sakyk, Silva, tiesiai - kiek pakeli!
- Nežinau, ga trisdešimt...
- Trisdešimt užteks? - policininkas labai dalykiškai paklausė Pėčiaus.
Šis drąsiai linktelėjo galva - turėtų!
- Pilk, Jefimai!
- O jeigu mano diedas vėl ims karvę jodyt?
- Nusiramink, moteriške - aš atsakau!

Priešais paštininką išdygo pirmi penki bokalai. Pėčius palinko prie molberto. Kuliešas visus nutildė. Silva pakėlė bokalą. Išgėrus dešimtą, dailininkas paskelbė pertrauką, uždengė piešinį ir prisikimšo pypkę.

Silva nubėgo į tualetą, o Piliulė vis sukinėjosi aplink Pėčių.
- Klausyk, dailininkas, - nutaikė progą, kad niekas negirdėtų. - O jeigu ir mane tai, ką?.. Aš, tai žinok, ne toks! Aš galiu tiek, kiek reikia! A?..
Pėčius įdėmiai nužvelgė jo veidą:
- Tu ir be alaus įdomus.
- Be alaus?.. - nusivylė Piliulė. - Koks čia dabar portretas be alaus? Man, žinok, labai prie veido tinka...
Bet dailininkas tik iškratė pypkę ir vėl ėmėsi darbo.

Kai liko paskutiniai dešimt bokalų, Silva jau sunkiai beapvertė liežuvį:
- Paskubėk, Pėčiau!.. Man jau silpna...

Tuščią dvidešimt trečią bokalą paštininkas ant stalo padėjo kartu su galva.
Ir užknarkė.
Jis sapnavo Vilnių, Katedros aikštę, kaimą vaikystėje, pienių pievą ir kad valgo margariną „Rama“.