Baltos eilės

Jaučiuosi sudilęs į milijonus dalių. Visos tos dalys mąsto, jaučia, atmena. Tai gal šiek tiek primena šižofreniją. Tos dalys dauginasi ir evoliucionuoja kartu su kiekvienu nauju sužinojimu. Tie sužinojimai gan paprasti, banalūs. Tai knygos, filmai, sutiktų žmonių mintys ir veiksmai. Jie kassekundę papildo tave ir skaido. Tavo dalys vystosi, o tu toks pats bejėgis, kaip tas šižofrenikas, esantis tik ligos vergas. Nuolankiai tarnauji jų idėjoms, politinėms, socialinėms, kultūrinėms ir ekonominėms sistemoms, biografijoms, tarpusavio santykiams. Ir viskas taip pat bet kitaip, o aš tik didelėmis akimis žiūriu į dangų, ir toliau nieko iš tikrųjų nesuprantu.
Šitame pasaulyje galima būti. Akimirkomis visa malonu, bet dažniausiai tiesiog galima būti. Galima juoktis, mylėtis, gerti kavą, skaityti knygas. Mūsų pasaulis skaičiuoja du tūkstančius Kristaus metų. Gyvenęs istorijoje, pasmerktas myriop Poncijaus Piloto, o vėliau Nyčės. Tik visada žmogaus. Aš bijau bet dažniausiai priprantu. Ar tai ir yra žmogus? Raudonų užuolaidų fone šokantis neūžauga, puma, sėlinanti mažo kaimo pašonėje prieš tris tūkstančius metų. Puma išgyveno žmogiškąją evoliusiją – gamta, medžioklė, zoologijos sodas, raudonoji knyga. Bet viskas visada nutinka taip. Mes priprantame prie baimės. Šitame pasaulyje mes aptiškę pūlingomis baimės gleivėmis. Mūsų kūnai pageltę, moterys, vyrai, vaikai. Visi jie džiovininkai. Sukirmijusiais kūnais, pelėsiais ant plaukų, juodais švarkais ir pemėlusiais nagais. Bet mes būname. Galime mylėtis,  Baigiame numirti, bet būname šalia. Mūsų pokalbiai lakoniški, mes bijome kalbėti. Aš niekada nesijaučiu pasakęs bent dalį tiesos. Todėl tik galvoju. Tik galvojame. Mūsų mntys nuklotos tiesos klodais ir labirintais, o mes pūname minotauro skrandyje. Kad nenutrūktų, kad prisimintų, kad neparduotų jos. Ji vienintelė primena, kad tai nėra gerai. Kad gali būti kitaip.
  Šiandien sapnavau mišką. Pavargusias egles, kruviną žvyrkelį, bunkerį. Viskas buvo taip pat. Tuomet pakėliau akis ir nebemačiau saulės. Visą ją užstojo kryžiai. Ant medžių viršūnių jie sukabino visus Lietuvos kryžius. Atsikėlęs supratau, kad ten jie. Ten mes, ten ji. Tam miške su tais kryžiais. Visi papuvę kūnai, judančios burnos, nerangūs apkabinimai. Mus išvalė, išsiurbė, nušveitė žmogiškumo ataugas ir susandėliavo miške.
Nieko neskaičiau. Man atrodo, kad mus stebi. Esu beveik įsitikinęs. Juoda akutė duryse. Iš jos sklinda šviesa. O kai prieinu prie durų, visada girdžiu skubiai nubėgančius žingsnius. Telefono kamera žybsi. Jie klausosi mūsų vamzdynais, kanalizacija, laidais, tinklais, debesimis. Mus mato jos akis.
Rūta atėjo ketvirtą. Atrodė kraupiai. Akys buvo nuverktos, lūpos bekraujės ir drebančios. Rankose kaip visada spaudė butelį vyno. Tokia ji man buvo šiurpi. Po gero pusvalandžio jau nerišliai vebleno. Man buvo nuobodu, negalėjau jos klausytis, ji buvo bjauri. Jos lūpos kvailai išsivėpė. Ji visada taip daro, kai pastebi mano pasišlyktėjimą.  Aš sėdžiu paklaikęs ir bandau suprasti, kodėl turiu jos klausytis. Ji aikštingai įsižeidžia, o ir tada nesulaukus mano reakcijos, pradeda mane tenkinti. Viskas pasibaigia. Ji išeina. Aš lieku vienas.
Šiandien sapnavau tave. Tu rinkai kaštonus. Aš tik žiūrėjau savo krūme. Po to sapno negaliu nurimti. Aš ligonis. Sunkiai sergu. Neturiu jėgų, nieko nebenoriu. Gal mes visi ligoniai. Mūsų kūnai papilkėję, juodos dirvos nusėdo mūsų plaučius. Kraujagyslėse teka tik klampios rudos atliekos. Nublizginta moteris su verkančiu vaiku. Vyras bijantis prarasti. Tik nežino ką, nes seniai nieko nebeturi. Aš didžiausias ligonis. Negaliu būti, matyti, mane pykina, krato. Aš noriu sedėti krūme ir matyti tave. Rudus taškelius ant tavo suknelės, kvailus pokalbius. Šiandien ir vėl nieko neskaitysiu. Jie atima ir šitą džiaugsmą. Šiame pasaulyje vis sunku būti.
Bandau trinti kūną megztiniu, bet šaltis atkaklus. Kojos stingsta. Rodos, tampu statula. Pavogtas lietuviškas rūpintojėlis vežamas į specevukuaciją. Viskas čia taps spec. Genialus sprendimas. Kaip suvesti sąžines sąskaitas, kai kankini žmogų? Galvok, kad taip specialiai skirta kažkam. Dideliam ir labai miglotam tikslui. Tam, kuris niekada nepasirodo, bet visuomet jauti ji tvyrant ore. Specmirtis. Iš karto geriau, ne?  Mama atrodė juokingai. Ji bandė elgtis normaliai. Tame jos kūnui per ankštame plotelyje ji elgiasi kaip namie. Ir toliau atkakliai priekaištavo man dėl visų įmanomų dalykų. O Vilius irzlus. Jis visada toks. Šlykščiausias padaras blogiausiais momentais. Jis mažas, jam baisu... Tėtis visą laiką nepratarė nė žodžio. Jis tik nuolankiai sedėjo apklėbęs savo kojas ir negalėjo patikėti kas vyksta. Jiems baisu. Man šalta. Aš norėčiau tingiai valgyti blynus, perteptus uogiene ir skaityti. O dabar trinu kojas megztiniu. Mes visokie. Vytas keikiasi kodėl jį veža. Bėgioja nuo vieno vagono galo iki kito, lenda pro langelį šaukdamas milicininkus, kad klaida, kad pats turėtų stovėti jų vietoje. Mama pasakojo, kad Vytas visada toks. Jam nesvarbus spectikslas, nesvarbi tauta. Mama iš jo pirkdavo įrankius, kartais pasikalbėdavo. Jis visada prunkštydamas pasakodavo, ką skaitęs laikraščiuose. Broliai lietuviai, didi tauta vokiečiai, rusai bolševikai. Jo juokas būdavo panašus į traukulius, mama visa šlykštėdamasi pasakodavo apie jį. Tais sykiais jos veidą iškreipdavo kažkoks nesupratimo ir koktumo mišinys, koks išgaubiąs žmogų susidūrusį su svarbiausių jo vertybių paniekinimu. Tų vertybių su kuriomis gimstama ir kuriomis nedrįstama abejoti. Jos natūralios. Nuo gimimo įdiegtos kaip šventos, nekintamos, tikros. Tiesa, mamos veidas vagone dažnai buvo išbertas ta išraiška. Sakau, išbertas, nes jis darko žmogų, palaužia jį, parazituoja. Mama to negalėjo įveikti. Todėl net ir grįžus visada atrodė išberta. Ji net barake prie Kaspijos jūros atrodė tikinti, jog jos vertybės yra vienintelės teisingos ir nepaminamos. Jai nuo to tik labiau skaudėjo.
Man nutiko kitaip.
Vakar sapnavau Rūtą. Ji stovėjo netoli Gandro kavinės. Ji tyliai priėjo prie manęs ir pasakė, kad sodybų kryžius paslepė miške. Prabudau išpiltas prakaito. Nusiraminęs susitepiau sumuštinį ir bandžiau prisiminti ją. Gudri maža moteris. Gundanti. Mirštanti. Ji per daug suprato. Negalėjo išsigelbėti. Šitame pasaulyje išsigelbėti gali tik suprantant tam tikrose ribose. Negali žinoti per daug. Negali norėti žinoti iš viso. Gali tik mąstyti. Tik apie tai, ką žinai. Rūta taip negalėjo. Juoda akute duryse surenka tokius, ji minta jais. Rūtai nebe daug liko. Ji žino, ji bijo. Man nuobodu. Aš negaliu jos išgelbėti, niekas negali. Šiandien ji ateis ketvirtą. Atsineš butelį vyno. Drebančiomis lūpomis siurbs, o vėliau tomis pačiomis lūpomis brauks mano kūną. Rūta atėjo ketvirtą. Atrodė dar blogiau. Ji neatsinešė vyno. Išgėrė jį laiptinėje. Lūpos jau pasiruošusios man. Ji artėjo link mnaęs. Aš norėjau bėgti. Vaizdus buvo kraupus. Ji įsiurbė, man palengvėjo.
Tėtis atrodo labai blogai. Jis kalba labai mažai. Naktimis verkia. Mama net nebevaidina, kad jai rūpi. Jai nieko nebereikia iš tėvo. Jis nieko nebeturi ką jai duoti. Vilius susirgo. Vakar girdėjau kaip mama sakė, jog reikia pakviesti kunigą. Valys gyveno netoliese, ištremtas antru vežimu. Mes keliavom pirmuoju. Kelionės metu žmonės mirė, vėmė, gimdė ir darė viską. Visas gyvenimo ratas sukosi tame gyvuliniame vagone. Juokinga. Žmogaus siela gali sustoti, bet kūnas ne. Gimdavo negyvi kūdikiai.
Šiandien išvedė Rūtą.
Šiandien man nuobudu.
Ir mėsmalės ratas aptiškęs, krauju, kaulais, sanariais sukosi toliau.