Kruvinas paveikslas

Dažų ir teptuko man nereikia, užteks Sandros ir mano drebančios plaštakos, kuri atstos teptuką. Nusinešu drobę šalia Sandros ir atremiu ją į sofą. Žiūriu į tą tuščią baltą erdve, kuri tiesiog rėkia, kaip nori, kad ant jos kas nors atsirastų. Niekada nesu tapęs. Niekad apskritai nesu daręs kažko panašaus, bet jei ir būčiau kada tapęs, tai ta patirtis man dabar nepadėtu. Čia ne tapimas su teptuku ir dažais. Čia tapimas krauju ir be jokio teptuko.
Ilgai žiūriu į tą baltą erdvę savo sustingusiu žvilgsniu. Tik žiūriu ir daugiau nieko. Stengiuos per daug negalvoti. Galiausiai nusprendžiu pradėti. Paimu Sandros, tamsiai raudonas kepenis. Kiek įpjaunu jas ir pradedu tapyti.
Slidus kepenų paviršius lengvai slysta drobe, už savęs palikdamas tamsiai raudonus potepius. Sandros fermentų milžinas lengvai klauso mano rankų. Slysta ten kur jam įsakau ir visiškai nesipriešina. Jaučiu, kaip Sandros kepenim malonu, kad jos taps kažkuo. Kepenys jaučia, kad tuoj pavirs kažkuo didesniu, negu kad dabar yra. Sandros kepenys jaučia, kad tuoi nebebus vien tik fermentų prikimštas kruvinas kotletas. Kepenys tuoj pavirs menu. Dalyku, kuriuo jos regis visiškai nesutvertos tapti.
Tepu kraują ant drobės negailėdamas. Kur reikia šviesesnio potepiu, pasiskolinu Sandros pirštą iš kurių bėga pats šviesiausias kraujas, Kur reikia tamsių atspalvių, pasitelkiu Sandros kepenis arba blužnį. Stori kraujo potepiai lengvai prilimpa prie drobės ir pamažu pradeda džiūti, ruošdamiesi ant saves paimti dar ir dar vieną potepį.
Tamsūs kraujo lašai lėtai teka žemyn baltu drobės paviršiumi. Ant žemės lašai nenukrinta. Jie pakeliui į apačia sudžiūsta ir lieka ant drobės. Nei vienas lašas nenukrinta žemyn, nes nei vienas kraujo lašelis nenori nulipti nuo viso šio paveikslo. Kiekvienas kraujo lašas nori būti šio didžio meno dalimi. Tai yra nepaprastai gražu. Pro mano šiukščius vokus veržiasi karštos ašaros. Verkiu matydamas, kaip kraujas švelniai nugula ant drobės. Verkiu matydamas, kaip kraujas virsta menu, kaip pati Sandra tampa vienu dideliu paveikslu.
Atėjo paikas ir man.
Paimu kiek tolėliau numestą peilį su pušine ranken. Peilis neiškart telpa mano šiukščiame delne. Plieninis džentelmenas kiek įsižeidęs, kad buvo kurį laiką užmirštas, tačiau man atleidžia. Peilis vėl tobulai telpa mano delne. Peilis pritaria tam, ką ketinu padaryti. Jis nesipriešina, tik dar labiau ištiesina savo plieninę laikyseną ir atstato savo tobulus ašmenis. Peilis pasiruošęs, aš taip pat.
Perrėžiu šiurkščiais peilio ašmenis savo ploną kaklą. Jaučiu, kaip man tampa vis sunkiau ir sunkiau kvėpuoti, nes į mano plaučius ima bėgti kraujas. Vis labaiu dustu, o mano akyse pradeda tempti, bet aš net nesusigriebiu sau už kaklo. Man ėra baisu, man labiau malonu. Man malonu, nes būtent tokios pabaigos aš ir norėjau.
Visiškai nebegaliu įkvėpti. Padarau paskutinį dalyką: priropoju prie drobės ir pabučiuoju tą didelį paveikslą, pabučiuoju pačią Sandrą. Dabar jau galiu mirti.
Užmerkiu savo drėgnas akis. Nebejaučiu nieko, tik į mano ausis patenka pasiutinis garsas: kažkas atidaro mano buto duris.