Mėsininkė

Glitus, taukais aplipęs mėsgalis švelniai šlepteli ant plastmasinės, pjaustymui skirtos lentelės. Iš to milžiniško mėsos kalno sunkiasi kažkoks keistas skystis. Raumeningi ruožai ant kumpio papilkėję, o vietom jau net pajuodavę. Galbūt tas skystis yra viso labo tik vanduo, bėgantis iš stingstančių ir jau seniai mirusių raumenų.
Plastmasinės lentelės paviršius išmargintas gausybe įbrežimų. Vieni gilūs, kiti nelabai, bet visi jie žymi kovą. Kovą tarp dviejų individų: peilio ir mėsos. Kiekvienas įbrėžimas kaip paminklas, įamžinantis eilinį, bet kas kart labai svarbų mūšį.
Ženklas mūšiui duotas. Peilis lėtai, bet užtikrintai artėja prie savo aukos. Būtent aukos: savaime aišku, kad būtent kumpis taps šitos kovos auka. Nugalėtojas yra akivaizdžiai aiškus, tačiau intriga, kaip ir kiekvienoje kovoje, kad ir kokia jinai nelygi būtų, išlieka. Kiekvienas pjautinis paminklas ant lentelės žymi ne tik mūšį, kiekvienas iš jų žymi būtent peilio pergalę. Peilis visuomet laimi, bet galbūt dabar viskas bus kitaip. Visuomet galima viltis, kad kažkas bus kitaip.
Peiliui prie savo aukos priartėjus jau pakankamai arti, oponentas įjungia savo ginybą. Kumpis įtempia savo negyvus raumenis. Skausminga net žiūrėti, kaip mirę raumenys iš visų jėgų bando įsitempti. Jie yra mirę, tačiau kažkaip sugeba įsitempti. Kiekviena raumens ląstelė iš visų jėgų, net drebėdama bando gintis. Kai kurios ląstelės net plyšta, nuo savo didelių pastangų. Pro kumpio raumenis sunkiasi sprogusių ląstelių citoplazma ir maišosi su iš raumenų varvančiu vandeniu.
Peilio ašmenys glamonėja kumpio paviršių. Iš karto nepjauna, matuoja ant kiek stiprus jo oponentas. Peilis pajutęs, kad kumpio paviršius iš tiesų labai kietas, pramankština savo sustingusius plieninius ašmenis ir pradeda savo darbą.
Peilis agresyviai ir niršiai drąsko bejėgiškai įsitempusį mėsos kalną. Be jokio pasigailėjimo žudo ir taip jau mirusius mėsgalio audinius. Gerai bent tiek, kad kumpiui bent jau neskauda. Negali skaudėti, nes jis jau negyvas. Kita vertus jis negyvas, todėl neturėtų judinti savo negyvų raumenų, bet kažkodėl judina. Galbūt jam kažkodėl ir skauda.
Pasigirsta kruvina kumpio rauda. Iš jo raumenų sunkiasi pilkšvas kraujas, kuris yra neiprastai tirštas. Jo konsistencija primena kefyrą, galbūt truputi skystesnis.
 
Peilis visiškai beširdis. Pamatęs kruvinas mėsgalio ašaras jis tik dar agresyviau pradėjo jį drąskyti. Man net gi truputi pasidaro gaila to bejėgio raumenų kalno. Tikrai labai keista: man gaila jau nebegyvo daikto ir pikta ant taip pat negyvo peilio. Nors, kas žino ar jie negyvi. Manau vien jausdamas jiems kažkokius jausmus padarau juos gyvais. Galbūt dabar mano matomas veidas ant peilio ašmenų iš tiesų neegzistuoja. Neturėtų egzistuoti. Peilis negali turėti veido, o tuo labiau ir kažkokios veido išraiškos, šiuo atvėju šaltakraujo žudiko išraiškos. Žinoma, kad peilis negali turėti veido, bet jeigu aš matau veidą vadinasi jis yra, nes jai jo nebūtų, kaip aš jį dabar galėčiau matyti?
Nutrūksta paskutinės kumpio sausgyslės ir sprogsta paskutinės jo ląstelės. Kova baigiasi. Lentelės paviršius papuoštas dar vienu įbrežimu, o šalia įbrėžimo guli du, dabar jau dailūs, kumpio gabaliukai.
Kovos lyg nebūta. Kumpis dabar sodriai raudonas ir apetitiškas lyg niekur nieko. Katik buvo kaip papilkėjęs lavonas, o dabar savo apetitiška spalva ir skaniu kvapu vilioja mane kuo greičiau jį išsikepti ir suvalgyti, o tuo tarpu peilis ramiai guli ant lentelės paviršiau ir visiškai nepanašu, kad jis katik į mane žvelgė savo žudikišku žvilgsniu.
Mano dėmesį nuo ką tik vykusios dvikovos atitraukia moteriškas, tiesa labai aukštas ir skardus balsas:
- Užteks, ar dar atpjaut? – paklausia manęs moteris ir suglaudusi savo storas, atsikišusias lūpas laukia iš manęs atsakymo.
- Ammmm... užteks, - visiškai pasimetęs atsakau.
Pardavėja supakuoja kiaulieną į celofaninį maišelį ir skraidina jį ant plačių svarstyklių stovinčiu visai šalia kasos aparato. Ant pilko svarstyklių ekrano pasirodo trys dailūs skaičiukai: 683. Iš kasos aparato iščiuožia glotnus, neaiškiomis raidėmis ir skaičiais prikeverzotas lipdukas ir moteris lipnia jo puse pritaiso jį prie maišelio.
Pardavėja viską daro labai greit. Galima nesunkiai suprasti, kad čia ji dirba jau gana ilgą laiką tik nepanašu, kad jei labai patiktųa šis darbas. Kiekvieną kartą, kai ateinu, ji sėdi ant plastmasinės kėdės ir skaito kokį nors žurnalą. Dažniausiai užmatau ją skaitančią anekdotų skiltį. Visada pamanau tik vieną: turbūt anekdotai tame žurnale visiškai prasti, nes iš pardavėjos veido gali greičiau

pamanyti, kad ji neskaito anekdotų, o tiesiog žiūri į visiškai tuščią lapą, kurio popierius toks pat papilkėjas, kaip ir pardavėjos veidas mirguliuojančių lempų šviesoje.
Man rodos ji čia dirba vienui viena. Niekados čia nemačiau kitos pardavėjos. Iš ties keista. Juk visose parduotuvėse ir panašiose vietose būna bent dvi pardavėjos, arba jos bent jau keičiasi pamainomis. Kiek kartų čia lankiausia ir kiek kartų ėjau pro šitą mėsinę, visados mačiau tik ją. Visados pro mėsinės langą matydavau tik vieną ir tą patį sustingusį ir mirusį veidą. Kartais atrodo, kad mėsininkės veidas kažkada sustingo ir taip ir liko sustingęs savo bejausmėje ir akmeninėje išraiškoje, kuri nieko nepasako.
Mane sukausto kažkokia nevaldoma ir paniška baimė. Man pradeda trūkti oro. Atrodo, kad visos sienos staiga sugėrė orą ir dabar stebi, kaip aš elgsiuos. Dūstu. Žinau, kad realiai nedūstu, bet dusimo jausmas toks tikroviškas, kad pradedu dideliais gurkšniais gaudyti orą. Taip vyksta jau nebe pirmą kartą. Mane dažnai sukausto kažkokia nepaaiškinama baimė, bet pirmą kartą į šiį baimės priepuolį atsako aplinka. Visa mėsinės aplinka staiga susimokė prieš mane ir bando mane įtikinti, kad iš tiesų yra ko bijoti. Bando įtikinti, kad baimę dabar jaučiu ne šiaip sau. Galiu pripažinti, kad aplinkai sekasi tai padaryti, nes visai išeinu iš proto. Pripažįstu, kad šį kart pralaimėjau ir pasidaviau savo įaudrintai vaizduotei.
Mane pradėjo spausti. Spaudžia ne tik oro trūkumas, bet ir sienos. Tiksliau ne sienos, o langai. Būtent langai pradėjo artėti link manęs. Langai tarsi bando mane prispausti prie sienos už prekystalio. Turbūt labiausiai bijau, kad prispaus mano veidą. Bija, kad įspaus mano veidą į tas senas marmurines plokštes. Bijau, kad mano veidas įspaustas sustings, kaip pati siena ir visą gyvenimą turėsiu ant veido nešiotis marmūrinę išraišką. Visą gyvenimą turėsiu skaityti anekdotus, kad pataisyčiau savo sustingusį veidą, tačiau mano veidas, net skaitant anekdotus iš žurnalo, bus panašus į žmogaus, kuris žiūri į tuščią lapą.
Langai kruvini. Juos uždengė kruvinos užuolaidos, kurios į vidų nepraleidžią jokio saulės spindulio. Šviesą šiek tiek praleidžia, nes kitap nieko nebematyčiau, bet nepraleidžia tų tikrų saulės spindulių. Plona kraujo plevėlė ant lango, priverčia mane pasijusti tarsi užsimerkęs sedėčiau priešais saulę. Matau blausią šviesą, kuri tikrai yra už lango, bet tiesiogiai įžvelgti šviesos negaliu. Matau tik šviesos, esančios lauke, šešėlius. Langai – milžiniškas akies

vokas, kuris sulaiko saulę, bet tik su ta salyga, kad jie patys tampa šviesūs, nes turi kažkaip sugerti tą šviesą. Langai pasidengė mano keista baime, kuri pasireiškė kraujo, kuris aplipo visus langus, pavidalu.
Jaučiuosi, lyg būčiau uždarytas. Kruvini langai vis storėja ir tamsėja įleisdami į vidų dar mažiau šviesos. Mano visas kūnas dreba. Atsisuku į duris, bet jos mane dar labiau išgazdina. Durys yra daigtas, kuris reiškia vienokį ar kitokį išėjimą, tačiau šios panašesnis į storą dangtį, kurį kažkas uždarė ir jau niekad nebe atidarys. Matau tas baisias duris. Jos yra visiškai visos pagaamintos iš metalo, bet nebetkokio, o iš pačio tikriausio, nuo kurio net per atstumą galima jausti tą keistą tvaiką. Būtent metalas ne tik, kad pats savaime yra sunkus, bet ir jo kvapas yra kažkoks sunkus. Jį uostant jauti, kaip plaučius spaudžia tas sunkus kvapas. Jauti, kad tave spaudžia, bet toliau uostai ir bandai išanalizuoti tą sunkų kvapą.
Čia nėra išėjimo. Iš čia niekada neišeisiu ir tai tikrai jaučiu. Niekada neišeisiu jau vien todėl, kad niekada nepamiršiu to, ką dabar matau. Galbūt man pasiseks ir šį kart iš čia ištrūksiu, bet niekada iš čia neišeisiu iki galo. Visada busiu pasmerktas sugržti mintyse prie to, ką dabar matau. Visuomet busiu priverstas permąstyti tai, ką regiu būtent dabar.
Stori piršštai ant mėsininkės plaštakos pradeda lydytis. Jie tirpsta tarsi ledai palikti ant saulės, bet skirtumas tas, kad lėtai lydydamiesi po savęs palieka balą, o jos pirštai tirpsta nepalikdami jokio pėdsako. Jie tirpsta tiesiog ore, tiesiog mano akyse.
Laukiu, kas dabar bus. Man telieka laukti, nes sugalvoti, kas dabar bus neįmanoma. Ir tikrai neįmanoma, nes tikrai nesitikėjau pamatyti, kas dabar vyksta. Mėsininkės plaštakos visiškai nunyksta ir vietoj jų išauga čiuptuvai. Glitūs, kibūs, negražūs čiuptuvai.
Man tikrai kažkas negerai su galva. Tiesiog neturiu kito paaiškinimo, nes tai ką  matau gali turėti tik vieną įtikinamą paaiškinimą: man kažkas negerai. Bandau prisiminti, ar šiandien kartais nestuktelėjau savo galvos į kokį nors kampą. Aišku, kad nestuktelėjau, nes mano galva čia neprie ko. Žinau, kad ne prie ko, bet vis del to patikrinu: savo dideliais delnais apčiupinėju savo didelę galvą ir aiškų neužčiuopiu jokio guzo. Guzas ant mano galvos būtų lengviausias


paaiškinimas ir viską kaip mat išspręstu. Tiesiog turėčiau nuvažiuoti pas daktarą. Bet ne. Viskas nėra taip paprasta. Mano galva čia niekuo dėta.
Pasitrinu akis, kratau savo galva ir netgi vožtelėju iš delno sau į žandą, bet nieko neįvyksta. Aš ir toliau regiu mėsininkę judinančią savo čiuptuvus ir žvelgiančią į mane akimis, kurių šiaip jau nebėra. Ji žvelgia į mane ir matau, kaip nyksta jos akys, o vietoj jų atsiveria didelės juodos skylės, iš kurių pradeda kristi skruzdės. Negyvos supuvusios skruzdės.
Jos plaukai lėtai nunyksta, kaip nunyksta žolė nuo vietos, kur pasisioja šuo. Šita pabaisa mane stebina sluoksnis, po sluoksnio. Plaukai nunyksta, lieka tik plika oda, bet tai dar ne viskas. Iš po odos pradeda lįsti kažkokios baltos kirmelės.
Matau, kaip viena kirmelė iškiša savo pageltusią galvą pro galvos odą ir dantimis griaužia aplink save viską, kad tik galutinai išsivaduotu. Matau armiją kirmelių griaužiančių odą. Jos tai daro labai veiksmingai, nes po kelių akimirkų odos ant tos pabaisos galvos nebelieka. Lieka tik plikas kaušas, kuris deengia smegenis, bet kažin ar po tuo kaušu yra smegenys, nes tai būtų pernelyg žmogiška. Šita pabaisa nėra žmogus. Pas ją vietoj smegenų turbūt yra kažkas kitas. Net nebandysiu spėti kas, nes vis tiek nepataikysiu.
Ir aišku, kad nepataikau. Galvojau, kad jos galvoje galbūt tiesiog nieko nėra arba yra kažkoks keistas organas. Bet ne. Jos kaušas lėtai atsiveria, kaip atsiveria konservų dėžutė: kaušas įtrūksta vienoj vietoj ir tvarkingai viniojasi toliau, kol susisuka į gražų ritinėlį ir atidengia tai, kas yra tos pabaisos galvoje.
Mėsa. Taip ten yra tiesiog mėsa. Nesitikėjau. Jos galva yra užpildyta paprasčiausia mėsa, kuri visiškai nesiskiria nuo kumpių išdeliotų vitrinoje, tik tiek, kad yra žymiai šlykštesnė ir žymiai labiau sušvinkusi.
Įdomiausia, kaip į šitą vaizdą reaguoja gyviai išdelioti vitrinosi. Visi kumpiai pradeda gūžtis, tarsi sugerdami į save ore tvyrojančią manijakišką baimę. Kumpiai, šlykštūs kaip niekas kitas, tiesiog gūžiasi iš to šlykštumo, kurį sklaidžia čiuptuvų savininkė. Jie tarsi lenkiasi prieš visko, kas tik gali būti šlykštu, karalienę. Jie jaučiasi menki.
Dabar suprantu, kad šita pabaisa yra didesnė už bet ką. Prieš ją lenkiasi net patys šlykščiausi, labiausiai gleivėti ir labiausiai išpuvę mėsgaliai. Lenkiasi ir traukiasi nuo čiuptuvų karalienės didybės. Lenkiasi prieš šlykštumo įsikūnijimą.

Laukiu, kas bus toliau. Mano baimė pakeitė smalsumas.
Mėsininkė paima įrankas peilį. Visiškai praradau baimės jausmą. Turėčiau bėgti nuo šitos pabaisos, bet tiesiog stoviu ir žiūriu. Visuomet žiūrėdamas siaubo filmus galvodavau, kad kokie durni yra tie veikėjai, kurie pamatę miške kokį nors keistą gyvį tiesiog stovi, žiūri į jį ir šiukštu nebando nuo jo bėgti. Dabar panašu aš pats tapau tuo idioto. Pats stoviu ir žiūriu į pabaisą su peiliu rankose.
Tačiau viskas baigiasi netgi per nelyg paprastai. Mėsininkė sugrūda milžinišką peilį sau tarp žarnų. Įkišusi pilvan netgi pasukioja tą peilį, kad kuo labiau išdraskytų savo šlykščias žarnas.
Ji kažkaip stebėtinai ilgai laikosi gyva. Iš jos išbėgo gal penki litrai krauj, bet ji vis dar gali judinti savo čiuptuvus.
Galiausiai ji nusprendžia galutinai viską užbaigti. Mėsininkė prideda peilį sau prie kaklo ir perrežia ant kaklo išsišokiusias sausgyslės. Plieninis džentelmenas sugroja paskutinį akordą ir pabaisa krenta ant žemės.
Staiga pabundu. Manau man rumtai reikėtų apsilankyti pas gydytoją.
Prieš mane lyg niekur nieko stovi pardavėja ir laiko priešais mano veidą ištiestą maišelį su mėsa viduje. Aš ilgai į ją žiūriu, bet nieko vis tiek nesuprantu.
Niekas man nieko nenori paaiškinti. Galbūt vienintelis paaiškinimas yra visa šita patalpa, kuri tiesiog pritvinkusi šlykštumu. Galbūt visas paaiškinimas yra tai, kad dabar prieš mane stovi paprastas žmogus, paprasta moteris, o šalia jos vitrinosi guli papilkėję ir sušvinkę kumpiai tačiau ką tik mačiau, kaip kumpiai lenkiasi prieš tą šleikštulį, kurį į aplinką paleido šitas padaras. Ji apsimetinėja.
Patraukiu išejimo link, bet