Du krantai

Kai švytinčiu veidu su randu
einu upės kairiuoju krantu
ir pagaliau tave surandu,
atrodo, su aidu kylu, skrendu
vandens blizgančiu veidrodžiu.

Tada ištaręs orius žodžius:
jei gyvenime dar kuo nors būsiu,
tai tiktai imperatorius musių,
sukalbu tris Sveika Marija
ir dar Tėve mūsų,
nes girdžiu kaip varpai zvanija
iš baimės dėl rusų.

Tuomet iš visų rūsių, pakampių
čia lekia šešėliai pasipuošę
žvaigždėm penkiakampėm.
Vėl likimą tarsi liūtą
už ausies ir ūsų tampėm
be rimtos priežasties, tik dėl tūso.
Bet šitie žodžiai šalti išties
varva kaip vanduo nuo žąsies.

O kai iš visų pusių
puls kuopa lavonmusių,
sakysiu laukiantiems mano mirties:
aš tuoj danguje būsiu,
bet prieš tai žvakelę
paskutiniu atodusiu užpūsiu,
kad su šypsena laimingai
išeičiau į ilgą amžinybės kelią.

Todėl gražiame literatūros mene
tu neatrasi mane,
nes aš, kaip žinai, gyvenu
Nemuno krante kitame,
o tu amžinai esi šiame.