Esu nebejaunas žmogus, visko teko matyti gyvenime. Ir armijoj, ir kailių perdirbimo įmonėj prisižiūrėjau įvairiausių dalykų. Tiesa, seniai ten nebedirbu. Sveikata nebe ta, ir šiaip, pabodo triukšmas bei smarvė. Dabar esu namudininkas, - siuvu odinius drabužius, daugiausia rokeriams, baikeriams, ar kaip jie save bevadintų. Tie vyrukai irgi pašėlę, bet jų išdaigos man nei šilta nei šalta. Vienas, pamenu, buvo netyčia palikęs pas mane savo skorpioną… Uždengiau jį puodu; visą naktį girdėjosi, kaip skrebena į metalą, o rytą vos ne apsiašarojęs atlėkė jo šeimininkas ir išsigabeno tą išperą.
Ne, skorpionas – tai nebaisu.
Pats baisiausias mano gyvenimo nutikimas įvyko poliklinikoje, prieš keletą metų. Nepamenu, ko ten ėjau, - matyt, vėl širdis streikavo, ir dukra varu nuvarė pasitikrinti. Pas mano terapeutę laukė eilutė žmonių, tai atsisėdau nuošaly ir pasiruošiau iškęsti, ką kaimynai, kaip visad, pusbalsiu šnekėjo apie savo tikras ir įsivaizduotas ligas. Laikrodžio rodyklės lėtai artėjo link šešių. Spėju, jog truputį prisnūdau. Kai atsipeikėjau, koridorius buvo visiškai tuščias, bet virš terapeutės durų vis dar švietė raudona lempelė. Iš kažkurio tolimesnio kabineto girdėjosi monotoniškai tariamos frazės. Neturėdamas ką veikti, ėmiau skaičiuoti grindų plyteles. Tada pamažu man ėmė aiškėti, ką taria tas balsas, - turbūt, kokios nors seselės: “Pacientas, prieikite arčiau!” Spigus, nemalonus, prasčiokiško akcento balsas. Įsigilinau į šią frazę; viešpatie! Kelios akimirkos tylos – ir vėl: “Puonas pacientas, prieikite gi”. Kas yra tam žmogui? Kodėl jis neprieina? Kodėl turėtų prieiti? O ji, ar negalėtų pati žengti kelių žingsnių ir pagaliau užsičiaupti?!
Mane išpylė šaltas prakaitas.
“Pacientas, prašau prieiti arčiau.”
Atrodė, žodžiai vis garsesni. Nebegalėjau ten sėdėti. Pabeldžiau į terapeutės duris; jos buvo užrakintos, nors viduj kažkas šlamėjo.
“Ponas pacijientas…”
Medinėmis kojomis nužingsniavau link laiptų, tačiau ties nelemtosiomis durimis be užrašo sustojau lyg įbestas. Atrodė, širdis iššoks iš krūtinės… Tai iš už jų sklido tie nelogiškumu šiurpinantys prašymai. Atplėšiau duris. Ryškioj šviesoj pamačiau tokį vaizdą: kabinete ant grindų keturiomis klūpėjo seselė ir žiūrėjo po lova. Mano manymu, po lova nieko nebuvo, bet nesu tuo tikras, nes jinai aiškiai su kažkuo kalbėjosi, o rankoj laikė, jei gerai įsižiūrėjau, pieniškos dešros gabalėlį.
Ji pakėlė akis į mane ir pasakė: “Ponas pacientas?..”
Žinau, kad mano amžiuje nesveika lakstyti, bet dūmiau iš ten taip, kad net nesustojau prie rūbinės pasiimti palto… Kitą dieną nusiunčiau dukrą jo parnešti, bet ginkdie, užgyniau eiti į antrąjį aukštą.
Dabar lankau kitą polikliniką, tačiau kaskart, eidamas jos koridorium, drebu iš baimės, kad tik nepasigirstų iš kurio nors kabineto spiglus, beprotiškas balsas, toks, kokiu šaukiami žvėreliai, kai norima juos numarinti: “Prieikite arčiau, pacientas!”