Rašyk
Eilės (72416)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Buvo toks neįprastas ir visų nepažįstamas žmogus. Nepažino jis nė pats savęs. Jautė, mylėjo, girdėjo, užuodė, bet viskas buvo vienuma, tokia nedalijama. Jei tik pasikeisdavo aplinkos kvapas, pasikeisdavo ir vienuma. Žmogus bijojo, kad jo nedalijama harmonija baigsis. Jį tai slėgė dar labiau, nes jis nežinojo, kaip grąžinti taiką į pradžią. Žmogaus jausmai nepriklausė jam – tai buvo vientisos visatos nuosavybė. Jam buvo neleista nei verkti, nei džiaugtis. Tas žmogus buvo gyvas ne vandeniu ir ne oru, bet savo harmonija. Tai ji personą varė į priekį, uždegdavo aistrą ir akis. Vientisumo žlugimas reikšdavo širdies mirtį. Bet kiek gi širdis turi gyvybių? Kiek jų jau išnaudota? Žmogus nesugebėjo atsakyti į šiuos klausimus, nes jo širdis net nepriklausė jam. Jis ją buvo išdalinęs visam pasauliui. Po mažai, po trupinėlį, po gabaliuką. Žmogus galėjo tik tikėtis, kad jo širdis vis dar egzistuoja – kažkur, bet tikrai ne kėkšto sulesta ar nuspirta riokso patvorio pakampyje. Kai turtingi žmonės, turintys tą trupinėlį širdies, būdavo laimingi, tasai žmogus pakildavo, bet dar dažniau, deja, jam tekdavo nusileisti. Žmonės nevertino širdies. Jiems jos neužteko. Jiems reikėjo jos visos arba išvis nereikėjo. Tuomet žmogus norėdavo užsiauginti naują širdį ir vėl ją išdalinti, bet nerado jis visam pasauly širdies sėklų. Keliavo jis po dykumas, pro datulių giraites, pro Atlantą, Tibeto kalnynus ir dar visokį velnią, bet jokie šamanai ir aplinkos jam vaisių nedavė. Žmogus sėdėjo nusiminęs ir pro nusiminimo dvelksmo rūką pamatė slenkantį artyn šešėlį. Pasirodžiusi moteris buvo apsirengusi klajoklio rūbais, bet žmogus žinojo, kad ji – ne klajoklė – jos širdis sėsli ir visada esti čia pat jos krūtinėje. Tai išdavė ramus moteriškaitės veidas ir balsas, kuris prabilo į nepažįstamąjį:
    -    Mielasis mano, ko gi būsi toks nusiminęs? Pažiūrėki aplinkui: skurdi augalija ir ta saulės atokaitoje sutviska, jūros bangos pašėlusiai žaidžia...
    -    Juk tiesa, kad aš nesutvertas kentėti?
  Klajoklė nusijuokė:
Kas gi čia per klausimas? Atsakymą žinai ir pats, bet kodėl tu šitaip...
Madam... Aš negalėjau niekaip būti laimingas, neturėdamas širdies, todėl nusprendžiau užsiauginti antrą. Visur apieškojau, bet jokių jos sėklų neradau. Aš pasidaviau ir manęs nebestebina nei jūra, nei saulė. Aš nuo jų trokštu nutolti, nes nesugebu saulei atsilyginti juoku, o jūrai – visu kūnu. Beširdžiui žmogui niekas nepriklauso, nes jis nieko negali duoti. Širdies negali atriekti, o juk visur tik mainai. Nieko pasaulyje už dyką negausi.
Bet... Ar teisingai supratau? Iš tavo pasakymų išeina, kad širdis yra niekas? O kraupuma! Tikrai kraupu daros, kai tai skamba prote. Negali nieko duoti, o duoti nori tik širdį. O kaip tu jos netekai? Netekti jokiu būdu negalėjai. Išdalinai? Išdalinai tik meilę, bet ne jos sėklą. Žmogeli tu vargšas, širdis niekur nedingo ir iš niekur neatsirado. Ji visada buvo tavo krūtinėje arba skraidė dalelių pavidalu visatoje, kol tavęs čia dar nebuvo. Širdis pati yra sėkla - jos sėklos neegzistuoja ir tu jų niekada nerasi.
Betgi aš jos neturiu! Aš ją visiems paaukojau ir tik tuomet pajutau, kad nebėra.
Ko nebėra?
Nebėra ką dalinti. Tuštuma. Nėra. Ir to jausmo niekaip negaliu užsklęsti. Jis plinta kaip maras. Plinta po visą kūną, nes visas jis išraizgytas širdies kraujagyslių.
Klajoklė peržvelgė juos supančią aplinką, susimąstė ir pašnibždomis, šiek tiek drebančiu balsu patarė:
Sustabdyti tai tu nesustabdysi to jausmo, nes išdalinai neprotingai. Iškeisdavai savo meilę ne į meilę, o į nieką, todėl tas niekas ir pas tave pasiliko. Aš negaliu suprasti: juk pats sakei, kad viską reikia mainyti, tai kodėl tada pramainei taip neatsakingai savo širdies turinį?  Mūsų širdys visad pilnos, nes į meilę atsakoma tuo pačiu. Jei ne, tuomet nutolstama, bet niekados neprarandamas širdies turinys. Suprantu, kad tau mylėti save buvo nelengva: jei būtum tai daręs, būtų likęs dar likutis ir išsikapanoti būtų paprasta. Tuomet atiduotum paskutinę meilę vienam žmogui, kuris tave labiau mylėtų ir užpildytų tavo bakelį, o dabar... Neturėdamas nieko tu maldauji visatos tave priimti, koks tu esi, bet ji yra sąžininga ir už savo klaidas reikia atsakyti. Tau padėti gali tik žmogus. Atskira visata. Tokia pati nedaloma. Žmogus, kuris iš tavęs nieko nereikalaus, tik suteiks. Kuris galbūt bus toks naivus kaip tu, žmogau.
Klajoklė atsisveikino ir nukebleno tolyn, o žmogus palinkęs liko raudoti. Jis galvojo esantis pats dosniausias ir kilniausias žmogus, bet pasirodo, kad yra kvailys. Visų apmulkintas ir išsunktas. Pagalbos jis tiek laiko nerado, tai kas dabar galėtų būti kitaip? Gyvenimo samprata gi sukasi ratu: jis neteko ir neturės, nebent likimas atimtų iš kito. O šito jis mažiausiai norėjo.
2019-06-30 19:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-09 21:25
tictac_it
Na va tokios propaguojamos tiesos. Oi kiek daug kūrinėlių apie tas širdis, empatiją ir pan. Tad ne nauja. Jau lyg ir dogmatiška – visose ezoterikose. Tiek apie idėją. O išpildymas – na galėtų būti kuo tai originalesnis, bet tai nelengva :) 2+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-01 20:14
Nuar
Vaizdingai jausmai išlieti ir kartu suturėti, kadangi labiau jaučiamas esė būdingas pasakojimo per pasirinktą atstumą stilius nei trumpam apsakymui būdingas jausmingumo perteikimas vaizdiniais. Tekstas tarp esė ir apsakymo, kadangi yra scena su veikėjais ir dialogu, o ne tik monologas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą