Liepk asmeninei šiaurei, įsakyk jai
aplankyti mano vėlyvus vakarus,
kai šešėlio tunika kreiva karos,
kampe, o raudoni saulėlydžio kalavijai,
dar šilumų kupini, taip pat ten ilsėsis.
Šiaurei liepk – jos pavėsis,
mišinys ko trokštama ir kas nebūtina,
atsispindintis vandeny, toks
lyg dalis istorijos prasimanytos,
kurioj nebuvimai pabaigų jau siutina,
prisiglausti liepk, jei negali liepti, tuomet tik
prašyk, nes šis kaitros atvejis
užvaldė kiekvieną minčių gatvę, jis
persekios, pėdsakus mėtyk,
žinodamas – mėtai veltui,
bet eik ir susirask uostą,
viską susimokėk keltui
ir išplaukdamas kuždėk šilumai tostą.