Gidė, arba kaip XIX a.

Man sapnuojas laivai ir jūreiviai
Ir ant kranto žuvėdra balta,
Ir rūkai, kur pajūryje raivos,
Ir širdis vis godot pasmerkta.

Ji priklauso tik vėjams ir jūrai,
Ji priklauso žuvėdrai baltai,
Kur jausmus man skraidyti užbūrė
Ir klajot, ir klajot amžinai.

Ji tiek kartų vis klupo ir klydo,
Ji sudužo ir kėlėsi vėl,
Ją sparnai ir žuvėdra vis lydi.
Ir į tolius ji veržias kodėl?

Man žuvėdra – svajonė ir gidė –
Ant bangos... ir į aukštį  todėl...