Kai skamba telefonas,o sieloje tylu

Žinutė po žinutės, milijonai skambučių ir elektroninių laiškų, visi namai skamba nuo čaižių įrenginių garsų. Lygus, neapkrauto balto stalo paviršius ir tuščias fotelis prieš televizorių, namuose, atrodo, nė gyvos dvasios.
- Nors garsus galėtum išjungti, - pasigirsta balsas iš vonios.
- Ne, tai primena, kad kažkam rūpiu.
- O aš?
- Dėl tavęs viskas ir prasidėjo. - Stovėdama vonioje mergina kalbėjosi su savo atvaizdu veidrodyje. Ašaros pasirodė jos akyse, bet ji susiraukė vėl išgirdusi skambantį telefoną. Nubėgusi prie jo pagaliau pakėlė ir nieko nelaukusi pradėjo šaukti:
- Palikit mane ramybėje! - sviedė telefoną į šalį, atsitrenkęs į sieną jis suskilo.
Mergina atsisėdo ant grindu ir atsirėmė į lovą. Nuo staliuko pasiėmė raminamuosius vaistus kai išgirdo, kad iš telefono sklinda garsas:
-Alio alio, Goda, esi?
Tai buvo jos mama. Mergina keturiomis nuropojo iki telefono, priglaudė jį prie ausies ir dar aiškiau išgirdo mamos balsą.
- Dukrele, kur tu? Mes negauname jokių žinių. - Mama bandė kalbėti kuo ramiau, nors buvo aišku, kad ji vos tvardo ašaras.
Goda pravirko:
- Aš nebegaliu, mama... Tiek laiko bandžiau čia gyventi, bet jau nebenoriu.
-Tai grįžk namo, mes taigi tave priimsim.
-Ne, mama! - sušukusi, mergina nuramino balsą, - tu nesupranti. Savaitę laiko bandau save įtikinti, kad aš kažkam rūpiu, supranti? Savaitę laiko, mama. Bet aš nerūpiu sau... Mama, atleisk.
Mama jau buvo besakanti kitus žodžius kai kitame ragelio gale išgirdo pypsėjimą.
Užtrauktos užuolaidos ir tik pro mažą plyšį prasiskverbęs saulės spinduliukas į kambarį, kuris apšviečia suskilusio ir tebeskambančio telefono ekraną. Ji buvo dingusi visą savaitę, ji bus dingusi...