Kamanė

Aš - padauža mažutėlis.
Nenustygstu jau visai.
Jei uogytė kur prisirpo,
Nepraeisiu nepaklibinęs.
Jei ant laumės žirgo
Vaivos juosta nusileido,
Bėgsiu, bėgsiu,
Kol pajėgsiu.

Taip ir šiandien štai nutiko.
Kai bridau per žolę,
Pamačiau keistą padarą.
Prisiartinau visai arti.
Ogi žiū -
Tai maža kamanė.
Tokia maža maža,
Kad nusistebėjau.

- Teta, teta Marguolyte,
Kas nutiko? -
Šūktelėjau iš labai labai žemai.
Rodos, negirdėjo.
Pakartojau dar garsiau.
O ji, pramerkus akeles, sudejavo.

Ratais kvadratais
Užsirioglinau pas ją.
- Teta, teta, kas nutiko?
- Įkliuvau ir mirštu, - atsiduso.
Manoji širdis it paukštis muistės.
Ką daryti, nesumojau.
Galvojau, galvojau,
Ieškojau, ieškojau ir...

Išvadavau nelaimėlę.
Sudūzgė kamanė
Ir į orą pakilo.
- Dėkui, dėkui! -
Pro ašaras sušuko ir nuskrido.
Nuo žodžių šių
Krūtinę šiluma užliejo.

Laimingas pagalvojau:
„Nors padauža ir esu,
Bet visus taip myliu myliu. „