24. Penki metų laikai

Pavargau nuo rutinos, bėgimo.
Kur to galas ir kur tai nuves?
Praradau savo prigimtį, pradą
Ir jaučiu, kad paklydau rūke.

Ta migla mane paklaidino.
Nežinau kur einu, ką tas duos?
Negirdžiu nei menkiausio garselio
Tik tyla stovi rūko ūkuos.

Aš žengiu kelis žingsnius. Sustoju.
Nes pratęst nematau aš prasmės.
Taip blaškausi, o laikas nestovi.
Jis kaskart sudeda minutes.

Matematika čia kaip mokykloj.
Kai pradėjom mokintis mes ją.
Pagaliukus ant suolo paskleidę
Bandėm rasti atsakymą ir perlipti per save.

Užduotis dabar atrodo lengvutė -
Vienas plius vienas - kiek?
Bet tuomet susikaupę, panirę į būtį
Bandėm sau į tai atsakyt.

Tik dabar, kai suaugę mes esam
Vis dar sukas galvoj užduotis.
Vienas plius vienas paklausus
Mintys nuneša mus užmarštin.

Juk kai buvome mes tik pirmokai,
Mes turėjom svajonių pilnas pintines.
Ir kodėl, kai mes esam suaugę,
Mes praradom gebėti svajot?

Tapom cinikais, materialistais.
Dėl karjeros aukojam šeimas.
Kas nutiko su vaikystės svajonėm
Ir kodėl gyvenime judam rūke?

A. G.