nekaltos

Tos mano eilės - lyg be adreso laiškai,
siunčiu juos liepą ir snieguotą gruodį.
Kur nukeliaus jos, niekad nežinai,
gal ir gerai - lemtis pirštu nerodo.

Ten mano mintys - daugiaveidžiai aitvarai,
širdy užgimusios, žodžiu išdekoruotos,
klajūnės, besibastančios laike aklai,
metų tėkmėj suteikiančios paguodos.

Jos balansuoja ant realijų ribos,
keliauja po pasaulį kelio nenurodžius,
pasieks kieno nors sielą, tyliai apsistos -
gal apvalys kažką, o gal kažką apnuodys...

Nepykit ant eilių, jos kaip maži vaikai -
taip skaudžiai atviros, nemokančios meluoti.
Išsprūsta iš širdies jausmų purslais,
jų galioj sielos virpesius apnuogint.