Važinėju namo keturioliktu arba Kas pasakys ką keisti

(IX dalis, gal pabaiga.
  P. S. Prašau to neskaityti prieš miegą vaikams.)


          Girdžiu braukia laidai viršum galvos, išvados: atgavau klausą (tai įvyko labai greit po kažokių vaistų); sėdžiu keturioliktame troleibuse, link Antakalnio braukiantį sniego šuorus.
    Ant sieninio kalendoriaus jau daugiau nei šimtas lapelių, nenuplėštų laiku, laukia savo laiko. O aš savojo nebelaukiu, man laikas sustingo nuo tos dienos, kai kasiakas širdį pamalonino labiau nei meilė, viso pasaulio poetai to nepastebėto laiko negalėtų aprašyti. Net atkurtau, kai kartą smarkiai užsitraukiau, vėliau guodžiausi, kad būtent tai yra vaistas, kuris mane atkurtino.
    Jau dabar, keturioliktame, ryžtingai nusprendžiau nuplėšti kalendoriaus lapelius ik reliatyvios šandienos, reikia pradėt gyvent Dabar (na tai kas, kad nebeišnaujo). Reikia kažką keisti... Ar tai sakau pirmąkatr? Bet net su ta mintim gurkšnojau bibliotekoj alų: nelabai kas pasikeitė (nors gėriau ir pieno kokteilį, ko anksčiau niekad nederindavau tarpusavy). Vėliau dar matyto filmo herojus savo išgalvotą likimą postringauja: “... aš nepripratęs... “, tik nepastebi laiko tekmės.
    Supratau (nebeišnaujo): reikia kažką keist. Bet ką? Bėgti į kitą miestą? Keisti žmones? Pasirinkti kitą veiklą? Nebepūsti?
    Kitam mieste mane pavys tas pats, gal tai tik mano pačios norai, troškuliai, bet pavys. Norint pakeisti žmones, reiktų nebeturėt adreso ir gyvent bačkoj, dar nepakenktų mirties liudijimą išsipirkti prieš laiką. Pasirinkus kitą veiklą, reiktų atsisakyt vieno diesnių gyvenimo malonumų. Nustojus pūsti reiktų nebeturėt adreso, (tik – bačką), atsisakyt gyvenimo malonumo  ir paties gyvenimo.
    Kas pasakys ką keisti?