tikras laiškas

Rasos žvaigžde,

rudeniška saulė beldžiasi į mano širdį. Gaivus pavasario skausmas, kai sprogsta lapai, peraugęs į visuotinę žalumą vasarojant, jau gelsta, ir kviečiasi jūrų vėją išdrįsti tarti rudens vardą. Tyluma beldžiasi į langą, o su ja – ilgėjančios naktys, kurias galima ištverti tik su puodeliu čiobrelių arbatos, žvakių mirgėjimu ir gerų žmonių sielų atšvaitų ramybe. Tavo siela pasislėpė mano žolėje ir įspaudė ten didelę rašalo dėmę, kuri taps žodžiais parašytais ant stiklo vėjuotą rytmetį, kai nendrės šnarės iš baimės sušalti. Grynas oro gūsis padrikomis išsklaidęs tamsą, tirpstančią mano delnų šilumoje, perduos tylos grožį naktį, vieną iš tų, kai skaudės sielą. Labai myliu tavo vėją.