...

Neatremiamas užrašas ant kiosko
prie kopų – GAL PLOMBYRO?
Pradžia gegužės Nidoje. Spalvos jokios. Ko
norėtųsi mažiausiai – iš dangaus pabiro:
su lietumi kruša
ir valanda raiša.
Klaustuko taškas nusitrynęs,
klaustukas tartum veidrodinė S.
Apie ledus neklauskite manęs.
Gertuvėje turiu dar šlaką citrininės,
kartu su ja nuo jūros pargrįžtu,
einu į prieplauką stebėti marių
žvilgsniu lyg penkto numerio grąžtu
kurėnų, dorių ir baidarių
kryptim. Kryptis tokia plati –
net galima vadint puse ją.
Akim nebe, o mintimi lieti
taip, kad jauti, jog sieja
tave ir tolį daug daugiau negu
įmanomos ir neįmanomos to kryptys.
Ir kojos nykščio dešinio nagu
rašai ant smėlio – baikim pyktis...
Ir pagaliu dar daugtaškį badai.
Plombyras – nuostabūs ledai.
Jį kartais gaubia šokoladai...
Jauti, kaip vėsos pasiduoda madai
ištirpti. Ir tirpsti, nes prigludai 
prie vakaro vidiniais kalendoriais,
žuvėdros mėtosi tuščiaviduriais
klyksmais, kurie nepasižymi storiais,
bet klausoje gyvena tūriais,
tačiau tiek to, tiek to jau.
Namo pats metas iš tikrųjų.
Svarbiausius klausimus pasikartojau
ir vėl į vilą už didžiųjų tujų.


.