Liejosi lyg iš kibiro

sapnavau

kad lietus pylė tiek
kiek jam norėjosi
galiausiai lapų šnaresys
perėjo į žavesį nebylų
ir  tylą

virdulys liovėsi pokšėt
o vanduo viręs
pas kiaurąnakt kosėjusį
kaimyną
ir nupjauta žolė nustojo
cypus

mačiau kasandrą skaičiuojančią
raudų fazes
meldai stiebėsi mėnesio link
paslėpdami meilės praktikas
klaikias

geltoną kiaulę
šnipu aplipusiu ikrais nakties
pasiknisusią po pervaža

rapsų laukus ir gelsvumas nuo iki
kurios atrodė tokios tikros
lyg netikros

skraidė geltonosios pelėdos
buvo nei naktis nei diena
Trojoje avelės vilkus skerdė

maniau sau

somnambulai klaidžius takus
geriau išmano
skaistus jų kerštas
tarsi verpstė
eina per lapus gyslotus
bet gal visa tai
yra ne mano

iš tarpdurio
biologinė gegutė
svetimam lizde
nuleidusi sparnus
kukavo ir ne pabust
bet į pranašystes
įsiklausyti vertė

iki pačių sapno pakraščių
iki paties galo