Žaidėja tęsinys

Nepažįstamasis nedavė ramybės mano smegenims iki pat namų. Vos tik grįžusi namo, iškarto einu į virtuve pasiimti ko nors gaivaus. Atidariau šaldytuvą iš ten pasiimu šalto citrinų limonado. Įsipilu į stikline ir godžiai išgeriu. Man tik padėjus stikline ant virtuvės spintelės,  įeina Milda. Jau dabar sušukuotais plaukais ir apsivilkusi pilka suknele. Keistai ją nužvelgiu, o ji pamačiusi mano  veido mina suraukia antakius.

- Kas nors negerai? - paklausia ir iškarto pradeda taisyti suknele.
- Ne. Viskas gerai. - atsakau kiek sutrikusi. - Kažkur susiruošei? - paklausiu nors, tai visai ne mano reikalas.
- Mudu su Roku nusprendė eiti į pasimatymą. - nusišypso -  Kadangi šiandien  jau puse metų, kaip mes kartu. - sako.

    Visai pamiršau, kad šiandien jau tas pusmetis. Pamenu, kaip mudvi su Milda buvom klube, šėlom. Dvi geriausios draugės ir tą patį vakarą ji susipažino su Roku. Tą patį vakarą ji su juo ir dingo iš klubo, nors atėjo su manimi, o išėjo su juo. Tikra to žodžio prasme likau viena. Tą kartą šiek tiek supykusi, kad ji taip pasielgė. Nekalbėjau su ja ištisas tris valandas. Tada ji mane papirko geru filmu ir dėže ledų. Tai prisiminus nusišypsojau.

- Ir kur jau eisit? - smalsauju.
- Ai - atsidūsta ji ir sudrimba ant kėdės prie virtuvės stalo. - Iš tikrųjų, tai nenoriu niekur eiti. Man užteko vakar vakaro, - sumurma.
- Taip... Dėl vakar... - bandau paprašyti, to ko niekada neprašiau. - Gal gali pasakyti, kaip vakar aš atsidūriau namuose? - nekaltai nusišypsau.
  Suneriu rankas ant krūtinės žvelgiu į ją, o ji pradeda juoktis.
- Vakar tu taip prisigėrei, kad mes su Roku manėm, kad tave reikės vežti į ligonine, - nusijuokė. -Bet tu priešinaisi, todėl šiaip ne taip tave partempėm namo ir palydėjom į kambarį, o kas jame vyko aš nebežinau, - jau nusiraminusi kalba toliau. - Bet sakė Rokas, kad girdėjo, kaip sakei kažkokios merginos vardą - susimąsčiusi pasako.

    Iš jos veido sprendžiu, kad ji nepasakys kieno vardą pasakiau. Man šiek tiek neramu, kad galėjau ištarti savo slapyvardį, kurio jau nenaudoju visus du metus. Kadangi pastaruoju metu aš vis dažniau grįžtu į praeitį. Į tuos laikus, kai dar buvau profesionali žaidėja. Visi su kuriais tekdavo susėsti lošti žinojo tik slapyvardį, o to išmokau iš savo tėvo. Jis mane mokė, kad negalima pasakyti tikrojo vardo, nes taip tik bus blogiau. Geriau likti nežinomai. Seniau buvau priklausoma nuo lošimo dabar į kortas pažiūrėti nenoriu, nes bijau vėl grįžti prie to kas buvau. Todėl apie save ir savo bėda Mildai nieko nesakiau. Tai tik mano vienos paslaptis. Sunkiai atsidususi pažvelgiu į Milda, kuri sėdi ir vis žiūri į savo nagus.

- Man trečia reikia į darbą, -  bandau keisti pokalbio tema. - Todėl pasiimk raktus. Gerai? -paprašau.
- Klausyk, - taria ji. - Juk žinai, kad gali manim pasitikėti, - sako.
  Priėjusi šalia, ji mane apkabina ir išbėga iš virtuvės. Stoviu sutrikusi ir nesupratusi, kas čia buvo, todėl  tik išgirstu, kaip trinktelėjo kambario durys.

  Pažvelgusi į laikrodį ant sienos. Įsitikinusi, kad pavalgyti pietus nebėra kada, nes man tenka važiuoti į,, Pilypo“ kavine, kurioje dirbu padavėja. Taip, aš kol kas gyvenu iš tokio darbo. Žinoma, kol baigsiu universitetą ir įsidarbinsiu, kurioje nors mokykloje.

  Greitai nužingsniuoju į kambarį persirengiu iš kelnių ir palaidinės į trumpo kirpimo sijoną ir baltus marškinėlius. Prisegu kortele su vardu. Apsiaunu  batus, ir neriu pro duris lauk. Įsėdusi į automobilį pamatau, 14: 50 labai gerai, kad ta kavinė, kurioje dirbu yra už penkių minučių kelio.

  Pasiekusi užkandinės darbuotojams skirta viena pasistatau  automobilį. Nubėgu prie užpakalinių durų jas pravėrusi iškarto man į veidą plūstelėja keptų bulvių ir kepsnių kvapas. Suraukusi nosį patraukiu į kavinės barą, kur ten laikau prijuoste.

  Pasisveikinu su kavinės virėju Jonu, kuriam dar tik virš trisdešimt ir jis puikus šefas, net nesuprantu kodėl jis ne profesionalioje virtuvėje, o paprastoje. Juk galėtų šis išvaizdus vyras, kuris turi du vaikus ir puikia žmona, pasiekti daugiau, bet ne man, tai jam sakyti. Žengiu prie kavinės baro ir ten jau matau besisukant su buteliais rankose Paulių. Barmena, kuris čia jau tris metus. Baigęs universitetą trim metai už mane vyresnis  išvaizdus. Jo tamsūs plaukai susigarbanoja, tamsios akys švyti, o kas svarbiausia, kad jis visada šypsosi. Niekada nemačiau jo kitokio, tik linksmo, todėl jis man ir patinka. Pamojuoju jam ir pasiėmusi prijuoste užsirišu. Pagriebiu padėklą ir keliauju surinkti indų.

  Nešvarius indus nuo šešto ir pirmo stalelio jau surinkau, todėl žingsniuoju prie penktojo kur jau baigė valgyti, bet dar neatlaisvino vietos, o tik sėdi ir kalbasi du vyrai. Pažvelgusi į juos iškarto suprantu, kad jie man kažkur matyti. Priartėjus geriau įsižiūriu į viena iš vyrų, kuris yra stambus ir su ūsais, o kitas liesas abu vilki juodus kostiumus. Pastebiu, kad stambus ponas ant kairios rankos vidurinio piršto mūvi žiedą gan didelį pagaminta iš aukso su raudonu rubinu viduryje. Pažvelgusi į kitą pamatau kas jis taip pat mūvi žiedą tokį patį kaip ir ano pono. Tai dar labiau keista. Kažin kam jie priklauso kokiai gaujai? Man tik smalsu, nes pamenu, kad jau kažką esu panašaus mačiusi prie dvejus metus viename klube kuriame lošiau iš didelių sumų ir ten vos neįkliuvau pareigūnams. Vienas iš žaidėjų, kuris mūvėjo tokį panašų žiedą pranešė apie nelegalų lošima. Tą kartą aš namo parsinešiau net penkiasdešimt tūkstančių. Žinau, kad nepatiko tam tipui, kad aš laimiu visas partijas iš eilės.

- Panele tai taip ir spoksosite aš surinksite mūsų indus? - sako stambus ponas ir aš iš karto grįžtu į realybe. Pažvelgiu į jį ir jis man nusišypso. - Na tai ar surinkusi? -klausia.
- Taip taip, - skubiai pasakau. - atleiskit, - atsiprašau ir greitai surenku indus skubiai pasišalinu ir viską nunešu į virtuve.

  Atsirėmusi į kriauklės spintele iš karto prisimenu kur juos mačiau juk tai tie patys su kuriais lošiau paskutinį kartą. Šie abu ponai sėdėjo man iš kairės ir dešinės aš iš jų buvau susirinkusi po dvidešimt tūkstančių. Jie manęs nepažino, nes jei būtų pažinę man būtų buvę blogai. Nes ta vakarą prieš dvejus metus aš juos apgavau ir pabėgau su didele krūva pinigų. O dabar prašom visa praeitis vėl ant delno. Bet nieko negaliu padaryti aš su tuo jau baigiau.

  Sunkai keldama kojas vėl grįžtu į pagrindinę kavinės dalį žvilgteliu ar jie dar ten, bet jų jau nėra. Lengviau atsidūstu ir einu dirbti savo darbo. Po trijų valandų apie šešta valanda gaunu pusvalandį pailsėti. Greitai nubėgusi į virtuve pas Joną, kuris jau tikriausiai manęs laukiu kartu sumuštiniu ir kolos skardine. Man tik atsidarius virtuvės duris iš karto užuodžiu kepsnius ir česnakus. Randu savo sumuštinį gražiai patiekta ir supjaustyta trikampiais taip kaip ir mėgstu. Neskubama juos suvalgau užsigerdama kolą ir net nesuvokiu kodėl taip greitai praeina tas pusvalandi. Po penkių minučių aš ir vėl stoviu su meniu ir padėklu pasiruošusi paimti užsakymus ir nukraustyti stalus.

  Taip užsakymas po užsakymo ir pats laikas užsidaryti.  Nesuvokiu, kad jau 22: 00 valanda vakaro. Laukia tamsu lyg į akį durk. Greitai nubėgusi prie savo automobilio ir aš jau važiuoju namo.

  Atidarius buto duri, iš karto suvokiu, kad kažkas ne taip. Tyliai uždaru ir žengiu į svetaine, pamatau ten grupe žmonių susėdusius ant grindų, kavos stalelio nelikę nė ženklo. Prie sofos pasirėmusi ant grindų sėdi Milda šalia jos Rokas, dar keli vaikinai iš universiteto ir, kad ir kaip keista tai būtų, jie žaidžia. Ne šiaip stalo žaidimą, bet jei lošia pokerį. Kortos tiesiog laksto į visas puses. O kad ir dar būtų to maža ant mano sofos sėdi nepažįstamasis kurį mačiau šiandien universitete.

- O Karina! - šūkteli Milda stodamasi ir eidama link manęs. Žvelgiu į ja ir pamatau, kad ji rankoj laiko kortas man per nugara nubėga šiurpulys. - Nemaniau, kad grįši taip anksti, - sako. - Gal nori prisidėti prie mūsų? - paklausia.
- A... - nežinau ką sakyti. - Ne, prisidėti nenoriu, - sakau ir  bandau atsispirti pagundai, vėl paliesti tą slidų keturkampį. -Kas tavo draugai? - paklausiu. - Aš maniau, kad tu šventi savo pusmečio draugyste.
- Taip, bet vėliau nusprendėm pasikviesti kelis draugus ir pasilinksminti visiems kartu, -sako ji. - Atleisk, tikriausiai turėjau paklausti tavęs ar galima.,, Na va, pati supratai“, - pagalvoju.  Žinoma ji turėjo pirmiau paklausti manęs ar gali atsivesti savo draugus. Nesvarbu, kad čia ir jos namai, bet didžioji dalis priklauso man.
- Ne viskas gerai, - atsakau. - Tik nesitikėjau to, - ir parodau į žaidžiančius žmonės. - Tai, ar supažindinsi su savo draugai? - paklausiu.
-Atleisk, taip žinoma, - nusišypsojusi man, apsisuka ir grįžta prie draugų.
-Ei, žmonės susipažinkite, - ir parodo  į mane. - Tai mano kambario draugė Karina. Jei priklauso šitas butas, todėl būkit malonūs, nieko nesudaužykit, - parašo Milda.

    Aš pasijuntu, kaip pikta namų šeimininkė, kuri neleidžia vaikams žaisti. Du vaikinai iš universiteto sėdintys ant grindų pakelia galva ir prisistato. Vieno šviesių plaukų ir mėlynakio vaikino vardas Andrius. Rusvaplaukis Mantas, kaip man sakė jie  broliai. Tada netikėtai nuo sofos pakyla aukštas juodaplaukis, apsirengęs taip pat, kaip ir buvo universitete. Juodos kelnės, balti marškinėliai, juodi batai, tik jo odinio švarko nematyti. Prisiartina prie manęs, ir tenka pakelti galva, kad galėčiau pamatyti jo akis, kurios  mėlynos, kaip dangus.