Apmąstymai

Gulėjau pasirėmusi rankomis į pagalvę. Kažkaip negerai.
Gulėti.
Turėčiau kuo nors užsiimti. Negerai tiesiog gulėti. Be to taip greičiau išnaudosiu laiko limitą. Nespėjusi nieko doro nuveikti. Juk 1 minutė laiko kainuoja 1 minutę senėjimo. Dar sunensiu. Begulėdama... Aš privalau susirasti darbą.
Tačiau kaip visada būna, reikiamu momentu nieko prasmingo neateina į makaulę. Ka gi.
O laiko matuoklis vis tiksi. Skaičiuoja, nelabasis likusį man laiką šioje žmonių planetoje. Kas po to? Kai mano laikas baigsis? Visą laiką svajojau mokėti skraidyti. Gal tada aš būsiu nematoma, iš viršaus visus stebėsiu, lėtai sklęsdama virš nelaimingų
ropojančių
žmogelių.
                       


Gyvenimas  Kaip Cukraus  Vata. Iš pat Pradžių - Saldus, Skanus, Kvepiantis, Mylimas. O Paskui Nori ar Nenori Apsali Nuo Cukraus.