Alatas jau miegojo, kai kažkas atrakino jo buto duris ir įėjo į vidų. Sapnavosi jam, kad glamonėja kažkokią mergą, nuima jai drabužius ir abu nuogi bėga į jūrą. Aplink tyla, tik mėnulio pilnatis nubrėžia taką į tolį kur susijungia horizontas. Ten jo gyvenimas ir abu plaukia link jo. Paskui užslenka šešėlis, užtemdo mėnulio taką. Dingsta merga. Vienas šaltame vandenyje, supa grėsminga juoduma ir jis išgirsta kaip kažkas pašaukia vardu:
„ Alatai, Alatai, imk, tai tau. Tai tau, mano brangusis, imk. Tai atminimas apie mūsų meilę... Tai atverta mano širdis, iš kurios teka mano skausmas lyg šaltinis, iš pačių gelmių, iš nežinios, kurį sukūrė tavo nesveikas protas. Pažvelk, kraujuojanti žaizda plečiasi, apima mane visą ir aš grimztu į nebūtį, virstu juodu nepermatomu šešėliu. Seksiu tave, uždengsiu akis, kad niekada daugiau nematytum tekančios saulės, kad niekada tavo kūną nepasiektų šiltas spindulys. Tu negyvas, tu negyvas, tu negyvas... “
Sapne pajuto, kad pradeda dusti, jam trūksta oro, visą kūną tampo traukuliai. Atmerkė akis ir sukliko iš baimės. Priešais stovėjo mirtis. Paklaikusiomis akimis žiūrėjo į šią pabaisą ir ėmė maldauti pasigailėjimo. O mirtis tylėjo, tik spindėjo keista liepsna piktos akys. Paskui viskas ėmė mirgėti, užslinkęs juodas šešėlis skilo į plonus siūlus, kurie apsupo jį iš visų pusių, adatomis smigo į kūną. Jam pasimaišė protas. Jis klykė iš siaubo, bandė vaduotis ir prarado sąmonę.
Ilgai taip gulėjo. Atsipeikėjo greitojoje. Niekaip negalėjo suprasti kas atsitiko. Ligoninės priimamajame jau laukė budintis psichiatras. Bandė jį prakalbinti, bet Alatas tylėjo. Tylėjo. Žinojo, atėjusi pas jį mirtis jau nepaleis...
„ Tai kerštas... Dieve, kodėl aš toks? Kodėl reikėjo tyčiotis iš nelaimingų moterų, kurios manimi patikėjo, atvėrė širdis... O aš jas žeminau... Dabar man galas“.
Gydytojas uždėjo ant peties savo ranką ir pakvietė užeiti į kabinetą:
– Kas atsitiko? Pasakok. Ar susapnavai ką nors negero? Kaimynai, išgirdę tavo
siaubingą riksmą iškvietė pagalbą. Rado atrakintas buto duris, tuščius namus ir tave nukritusį ant grindų ir staugiantį. Na, kas atsitiko? Gal kas užpuolė? Papasakok, kitaip negalėsiu padėti, – Alatas girdėjo gydytojo balsą, suprato ištartus žodžius, bet negalėjo net prasižioti.
Paklaikusios akys žiūrėjo į vieną tašką. Jis vėl priešais save pamatė mirtį, dabar ji lingavo galva ir per pražiotą burną tekėjo kraujas. Kol kas soti, bet kai išalks, bus jo eilė...
Atsipeikėjo surištas ligoninės lovoje. Atėjusi slaugutė pataisė pagalvę ir paklausė:
– Gal pusryčiausi? Juk tris paras pragulėjai atsijungęs. Esi vienui vienas, niekas net nepasidomėjo – kaip tu? Ką, neturi jokių draugų ar giminių? Pasakyk, gal jie nežino kas tau atsitiko? Surasiu juos ir pranešiu. – Alatas nusisuko.
Ji dar bandė kalbinti, bet jis vėl pradėjo staugti ir plėšytis. Teko pakviesti gydytoją ir gauti vėl didelę dozę raminančių.
Niekas nepasikeitė. Pragulėjo ligoninėje beveik pusmetį, niekieno nelankomas ir visų pamirštas.
„ Gaila, bent tėvas būtų atėjęs... Aišku, kam aš reikalingas. Susirado bobą ir išvyko pas ją į kaimą. “
Dienos bėgo, jau beveik ir pamiršo siaubingą susitikimą su mirtimi. Dažnai pagalvodavo, gal čia buvo tik sapnas?
Tik vieną dieną prisiminimai vėl grįžo. Naršydamas internete užtiko nufilmuotą medžiagą – štai ji, mirtis! Tai ji buvo apsilankiusi ir sujaukė jo gyvenimą!
Vėl pradėjo sapnuotis seni sapnai, vėl girdėjo nuskriaustų moterų balsus. Ir vieną naktį pasikartojo vėl tas pats – prabudęs vėl pamatė atėjusią mirtį. Tik dabar ji šnekėjo:
– Viską padarysiu, dingsi nuo šios žemės. Tai taip ir nesupratai kas aš ir ko atėjau? – klyksmai perėjo į beprotišką staugimą. Tik dabar greitąją iškvietė ji – mirtis.
– Gal dabar supasi, kas yra pažeminimas, gyli žaizda, kurią tu palikai, kad ne viena tokia kaip aš galėčiau kentėti ir gyventi kaip zombis....
Likusį savo gyvenimą Alatas praleido izoliuotas nuo visuomenės, begaliniai pokalbiai su mirtimi bei atsiprašymai, atleidimo maldavimai kartojosi be paliovos. Gyvenimas tęsėsi, pavasarius keitė vasaros, rudenys, žiemos... Lauke snigo, kalėsi pumpurai, žydėjo gėlės, takus dengė auksiniai lapai... Žmonės gimė, mirė, pykosi, mylėjo...
Tik Alato gyvenimas sustojo ties didžiuoju taku į gyvenimą. Liko dar viena nuokalnė į begalybę, kurioje žmogus pilnai pasikeičia, ten amžina ramybė. Jokie šešėliai, negali uždengti akių, jų tiesiog nėra. Ramybė banguodama neša metus, kurie nuslenka į užmarštį...