Basnia

Kažkur anomaliniam
[Minčių koliažas]

Kažkur anomaliniam 
Saulės keičia spalvas,
Gęsta ir krenta žemėn.
Vėjas pučia rožiniu kaprizu,
O žirgo karčiuose žaidžia brizas.
Jūros čia mažos, bet gilios,
Gilesnes tiek, kiek mažesnės į ilgį.
Smėlio kopose - įsikūrę gyventojai.
Dar kiti - prieglaudą surado miškuose, žemės kavernose ar pelkės akivaruose.
Vis kuo giliau, tuo geriau. Kaip moliuskai į kiautą.
Sakytum, jog jie gyvūnai,
Pelėsio kauru apaugę.

Čia niekas negimsta, nemiršta.
Todėl nieks ir nežino, iš kur gyvybė atėjo.
Galbūt čia patenkama, kai
Pasiklysti apgaulingoje Taigoje ar Bermudų trikampyje?
Ne, Jie ne atstumtieji, tiesiog čia tokia zona
Su anomaliniais orais, reiškiniais, gyventojais.
Jų praeitis – tai rudimentas; po „užsklanda“ sunyko [nežinia, ar nuo neigimo, ar nuo paslaptingos sklerozės].
Ir viskas, kas iškyla jų galvose iš atminties akivaro – tai tėra dežavu dežavu … ir smirda.

[Šie gyviai l a u k i a].

O gal jie iš tų, kurie, atsidūrė Mirties kišenėje, ir ten liko pamiršti?

O visgi…
Gyvenu.

Kažkur anomaliniam įprasti permainingi orai. Daug narkomanų – beveik visi svaiginasi drumzlinu rudens liūdesiu.
[Meilė ir neapykanta besitransformuojantys dalykai – niekad nežinai, kokią dozę susileisi – skausmo ar „kaifo“.]
Paskui „nusikalę“ kaip „šuvos“ nubinzena į patogias pozicijas tyrinėti mažytį sodą. [Šiame sode ruduo nokina ilgesį, kuris savo ruožtu nokina žmones.]

S t e b i
kaip jame bučiuojasi sraigės, kaip jos lėtai riečiasi nuodėmingose pozose, lėtai mylisi,
Nejučiom atsikanda dangaus.
Jų vaivorykštinius meilės pėdsakus apnuogina isteriškai krentančios saulės.
Yra ir kryžiuotis voras - vienuolis asketas,
Liudijantis tiesą (?), įrantąs metraščius jaučio raguose.
kaip
įtūžęs vėjas krėsdamas viršūnes, dreskia obelų drabužius, o
Lapai krenta į medų [be vilties atsiplėšti].
… Dar čia į žemę bumbsi ne obuoliai, o metai.

M ė g a u j a s i,
kai iš ežero pilvo į paviršių pakyla burbulas su karoso atodūsiu,
Kuris subliūkšta skleisdamas nesės godų svaigų aromatą.

Ant to ežero kranto, po ajeru, išlukštentos rožinės krevetės sapnuoja sapnus apie būsimą ar prarastą gyvenimą jūros įsčiose.
Katės piktnaudžiauja valerijono sultimis ir
Ridena savo citrinines akis per
Musėmis knibždančią padangę,
Laižo minčių korius.
[Jų murkime girdisi mantra –
mmmrrrama mmmrrrama...]

Iš tolėliau matyti, kaip
Pabaly ant virvės pakibusią raudoną suknelę
Taršo berankis, o ji įširdžiai lyg 
Echo – vėjo pamušalas, vėjo pamušalas…
Ąžuolų šakose burkuoja paukštis bevardis.
Jam akį iškirto tas,
Kurį jis varnu.
Čia pat brolis šernas prisėdęs skaičiuoja giles.

Šitam anomaliniam
Teka upės skaidrios, bedugnės,
Kitos – po žemėm drumzlinos, seklios.
Miško pirštėtos šaknys, košdamos jų vandenis,
Renka akmenis iš jųjų akių,
Glosto bangas.
O tos įsiaudrinusios
Perlamutriniais dantimis
Graužia krantus.

Ryte šunys sugieda
Ir dirva atsidūsta,
Užlieta pieno upe.
Pagaliau viskas pragaišta
Anomaliniam horizonte…
Telieka minčių koliažas…