Rašyk
Eilės (71899)
Fantastika (2158)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1088)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pabudęs užuodžiau sunkų pušų spyglių kvapą. Ir tik po to pajutau kitus – gęstančios ugniavietės, vėstančio puodo, gumos ir metalo.
Iš galvos bėgo sapno likučiai. Bandžiau juos sugaudyti, bet kuo labiau stengiausi, tuo greičiau jie virto tik trupiniais, slystančiais iš minčių. Kažkas juose buvo ir baisaus – gyvybę įgavusi tamsa, ir gero – Ji.
Apsiverčiau ant prakaitu permirkusio gulto. Kažkas mane ne tik užklojo, bet ir nutraukė sunkius purvinus batus. Basas pėdas kuteno naktinė vėsa.
Patalpoje buvo tamsu. Vos keli šviesos šaltiniai skverbėsi pro aklinai užvertas duris. Ir žarijos, rusenančios pypkėje.
Senutei į krūtinę įtraukus karčių tabako dūmų, žarijos virsdavo kaitriai žėrinčiomis liepsnelėmis. Trumpam apšvietusios lūpas, vėl užgesdavo. Ore tvyrojo pelenų ir saldymo tvaikas.
- Sapnavai, - senutė ištarė tą vieną žodį, lyg visiškai tuo neabejodama.
Tylėdamas linktelėjau ir atsisėdau ant gulto. Tamsa už būsto sienų buvo pilna garsų – svirpė žiogai, klegėjo naktiniai paukščiai, traškėjo laužomi krūmai, šiugždėjo smėlis. Ir kartais visus tuos garsus persmelkdavo kiti – traiškomų kaulų, dejonių ir klyksmų. Jie priartėdavo, prisišliedavo prie sienos, kuriam laikui nutildavo, bet tik kad po to prabiltų dvigubai garsiau.
Sunkiai sudejavo skardinis stogas. Langus trumpam užstojo stambus šešėlis, pagrobdamas ir tuos kelis šviesos šaltinius.
Senutė papurtė pypkę ir kimštuku giliau pagrūdusi tabaką, keliais trumpais pūstelėjimais iš naujo įžiebė kibirkštis.
- Tai - ne sapnai. Tik atsiminimai. Visi, čia patekę, juos regi.
Tylėdamas klausiausi jos, akių nenuleisdamas nuo durų. Man bežiūrint, rankena lėtai nusviro žemyn lyg kažkas, stovintis kitoje pusėje, bandytų jas atidaryti. Ir vėl grįžo į pradinę padėtį. Taip pasikartojo du kartus. Nuskambėjo gilus gomurinis urzgimas, virstantis į inkštimą.
- Juk čia kadaise gyvenę žmonės niekur nedingo. Jie čia, - senutė neaiškiai mostelėjo ranka ore, - visi jų atsiminimai, baimės ir džiaugsmai – oras pilnas to. Ir jie braunasi į tave tada, kai esi silpniausias – miegodamas. Nesuprasdami, kad yra seniai mirę.
Subarškėjo spaudžiamos langinės. Dvokė šlapiu kailiu.
- Nereikėjo tau čia eiti, -gręždama skvarbiu žvilgsniu sumurmėjo senutė, - bet jūs niekada neklausot. Vis čia einat. Lyg kas medumi patepę buvo.
Patogiau įsitaisiau ant gulto. Pėdas tvilkė šalta asla. Nieko nepasakiau. Nemačiau reikalo prieštarauti. O juk iš  tikro – brovėmės į šiuos kraštus, spietėmės kaip mašalai prie lempos. Tai vienas, tai kitas, blykstelėjęs žybsnyje, pradingdavo. Lyg niekada jo nebūtų buvę. O likusieji vis tiek svajojo kaip pasekti jau nuėjusių pėdomis.
- Ar daug iki manęs čia buvo žmonių?
- Buvo. Žmonių. Kartais ne vien jų.  Kažkas jus čia visus traukia. Kažkoks pažinimo troškimas. Bet sakyk -ar žemė čia kitokia? O oras? Debesys? Dangus? Medžiai? Viskas tas pats.
Tylėdamas linkčiojau galva. O ką turėjau bepridurti?
- Ir visi jie įtikėjo sapnais. Aklai į juos pasinėrė. Guli dabar atšalę, užkloti akmenimis ir smėliu. Galbūt ryte parodysiu vietą, kur jie ilsisi. Galbūt bent tu persigalvosi, -nudelbė mano griežtu žvilgsniu ir išpūtė tabako dūmus pro nosį.
- Vardai. Gal atsimeni vardus?
- Ne ne ne, -kiek per skubiai atsakė, - aš net savo vardo neatsimenu, -ji kimiai nusijuokė, - kai naktimis į mano mintis braunasi atsiminimai, jie žada, kad kai atsiminsiu vardą, viskas pasikeis – sugrįš mano jaunystė, mano metai, o aš atsidursiu stebuklingoje šalyje, kurioje viskas kitaip – ramu ir taiku. Tik kad aš nenoriu iš čia keltis niekur. Pripratau. Viskas čia pažįstama. Nemokėčiau gyventi kitaip.
Už durų skambėjo klyksmai, primenantys moterišką spiegimą. Sienas sudrebino stiprus smūgis, o orą užpildė grumtynių garsai, po kurių stojo mirtina tyla. Nutilo ne tik paukščiai, bet ir svirpliai.
Atrodė, kad naktis niekada nesibaigs. Užsnūsdavau tik tam, kad vėl prabusčiau nuo riaumojimo ar ilčių draskomo smėlio garso. Sapnai nesirodė, tarsi jie patys būtų pabūgę to, kas vyksta tamsoje.
Senutė taip ir nepasijudino iš vietos. Sėdėjo ant suoliuko, traukdama į save tabako dūmus, tuščią žvilgsnį įsmeigus į vieną tašką sienoje.
Sumerkiau akis, susitaikęs su tuo, kad taip ir nebepavyks užmigti, o atsibudus jau buvo šviesu. Pro praviras duris į vidų sruvo saulės spinduliai ir vėsus rytmečio oras.
Žolė buvo drėgna, gausiai padengta smulkių rasos lašų. Kvepėjo vėsia žeme ir išsausėjusiais smilgų kvapais.
Naktinių grumtynių pėdsakų nebuvo nė ženklo, tik ant langinių švietė ryškūs nauji randai.
- Nėra čia nieko, gali neieškoti.
Atsisukau- senutė sėdėjo ant suolo, basas pėdas panardinusi smėlyje. Veidą glostė pirmieji saulės spinduliai.
- Tie, kas ateina iš girios, pėdsakų nepalieka. Nesivargink. Gerai pamiegojai? - kandžiai paklausė.
- Parodyk man vietą, apie kurią kalbėjai naktį. Kur ilsisi visi, patikėję sapnais. Anot tavęs.
- Na ir nekantrus, - pašaipiai išsišiepė, - einam. Ir neatsilik. Kelio po to pats neberasi. Ir saugokis Aitvarų – įgels, džiaugsiesi, jei tik sąmonę prarasi. Nes mirtis bus dar ir kokia nesaldi.
Net nelaukusi, kol pasiimsiu savo daiktus, kiek šleivodama, nužingsniavo link medžių. Uostė orą, dairėsi aplinkui, pirštu perbraukdavo tai vieno medžio žievę, tai kito. Kol, garsiai atsikrenkštusi, nėrė tarp dviejų susiglaudusių jaunų pušų. 
Nusekiau iš paskos į mirtiną tylą. Buvo drėgna ir tvanku. Apsidairiau, ieškodamas vietos, pro kurią įžengiau, bet jos neberadau. Medžiai buvo vienas į kitą panašūs, kaip du vandens lašai. Apsisukęs dar kelis kartus susivokiau nebesuprantąs kur esu.
- Gi sakiau eiti iš paskos, -nepatenkinta už nugaros sumurmėjo senutė ir grubiai trūktelėjo mane už peties, - ir nežiopsok, nes jau pradedu gailėtis, kam išvis užsiminiau apie tai. Niekada nepasimokau.
Miškas, regis, neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Tik vienodi medžiai, susiraičiusios kalnapušės, žingsnius slopinantys samanų paklotas, ore kabantys vandens lašai ir susiraizgę lipnūs voratinkliai. 
Senutė sustojo tik vieną kartą ir, prikišusi pirštą prie lūpų, pirštu parodė į ratu susispietusius berželius, ryškiais, žalsvais lapais . Viduryje, apsuptas balkšvų kamienų, vos pastebimai alsavo kažkas milžiniško ir gauruoto, dvokiančio šlapiais šeriais ir trūnėsiu. 
Gerai įsiklausęs girdėjau tylų urzgimą ir tarpusavyje besitrinančius stipriai sukąstus dantis.
Kad ir kas ten miegojo, jis buvo milžiniškas. Aštrūs šeriai blizgėjo sidabru, o ant vieno šono švietė balta vilna.
Senutė perspėjančiai kilstelėjo ranką. 
Keistai sumurmėjęs, padaras pasisuko, įsmeigdamas į mane baltą, kaip sniegas akį su vos pastebimu vyzdžiu. Kurį laiką jis spoksojo tiesiai į mane, o tada labai lėtai užsimerkė ir vėl suurzgė. Lyg mes jam būtume tiek pat įdomūs, kaip krentantys spygliai, storais drūtgaliais įsivėlę į gaurus.
Stebėdama mano reakciją, senutė juokėsi be garso. Dar kurį laiką tarsi mėgavosi mano baime, o tada nužingsniavo toliau. 
Miškas netrukus ir baigėsi. Lyg nukirstas aštraus milžiniško mosto. Riba buvo tokia ryški, kad net sustojau, akimis tyrinėdamas viską aplink – miškas, samanos, o štai – iškart smėlis. Ir įvairiaspalviai, kumščio dydžio, akmenys. Trumpam šmėstelėjo mintis, kad miškas čia specialiai pasodintas, tiesiai ant gelsvo smėlio. Kaip atrodė ši žemė be medžių?
Į mane dvelkė šaltis. Kur baigėsi smėlis, tysojo bekraštis stiklinis laukas, nykstantis tolumoje, tirštame, kaip sujauktas vanduo, rūke.
- Štai. Atėjom. Ten, kur pušies kamienas. Ten visi ilsisi. Ten- Riba.
Lygūs ir dailūs kauburėliai. 
Ant mažiausio iš jų gulėjo blizgantis šalmas, šalimais – dulkių užpustyta užrašų knygelę. Ant kito – peilio makštys, ant trečiojo – sugniaužytas aliuminis puodelis.
Ir tų kauburėlių buvo begalė. Vieni – seni, užpustyti balkšvų dulkių, paslėpti po gelsvu smėliu, kiti – naujai iškasti. Ir visi nukloti daiktais. 
Ant vieno jų gulėjo odinė, raudonais siūlais išsiuvinėta liemenė. Atpažinau ją iš keisto piešinio, vaizduojančio daugiakojį spalvotą vorą. 
- Šitą žinai? Aš irgi gerai atsimenu. Puikus vyras buvo. Darbštus. Tikrai buvau patikėjusi, kad atsilaikė Sapnams. Tik vardo neatsimenu. Vytautas? Vytis?
- Voras.
- Ak taip, -pliaukštelėjo sau į kaktą delnu, - Voras. Bet ir kitą vardą minėjo. Et, nesvarbu.
Jos balse pajutęs keistą liūdesio gaidelę, atsisukau. Ir spėjau akies krašteliu pastebėti sielvarto raukšles, kurias tuoj pat uždengė ta pati akmeninė, nieko nesakanti, išraiška.
Pasitraukiau apžiūrėti kitų kapų, ieškodamas pažįstamų daiktų. Senutė pasiliko kur stovėjusi, įsmeigusi nebylų žvilgsnį į Voro liemenę.
Slinkau nuo kauburio prie kauburio. Vis atsigręždavau atgal, įsitikindamas tebematąs senutę.
Gerėjausi tyla, traukiau ją į save. Po kojomis svaiginančiai šiugždėjo smėlis. Prie vienų kapų stabtelėdavau ilgiau, kitus praeidavau greitomis. Atpažinau Plytos kuprinę – lyg ką tik nuimtą nuo jos pečių – tokią pat švarią, tvarkingai susagstytomis sagtimis. O tolėliau – Manijos kepurę- nešiojo jis ją didžiuodamasis, kiekvienam netinginčiam pasakodamas kaip ją iškrapštė iš senų, tamsių dirbtuvių. 
Atrodė, kad visi, kada nors taip ir negrįžę Pėdsekiai, guli čia- Siela, Dūmas, Barsukas... vienus pažinojau asmeniškai, kitus mačiau tik vieną kartą. Tik dabar, eidamas tarp kapų, suvokiau kiek daug jų pražuvo.
Atsigręžiau. Tik įtempęs žvilgsnį įžvelgiau senutės šešėlį. O kauburėliai, nesibaigiančiomis gretomis, tįso tolyn.
Nužingsniavau tirštėjančiu rūku atgal. Nepajutau kaip paskubinau žingsniu. Oras vis labiau vėso. Ir vis greičiau temo.
Rūkas stambiomis paklodėmis nuskriejo horizontu virš stiklinės lygumos, pradingo saulė, o į dangų iššoko skaisti pilnatis. Lyg maži jonvabaliai danguje žiebėsi žvaigždės.
Vienas po kito tirpo kauburėliai, į smėlio gelmes traukdami ant jų paliktus daiktus.
Pilnaties spinduliai žaidė ant Jos sidabrinių plaukų. Mėlynose akyse atsispindėjo žvaigždžių žiburiai.
Ji kantriai laukė, pečius apsigobusi marga austa skraiste, rankose laikydama auksu siuvinėtą juostą.
- Tai – netikra, -sumurmėjau neužtikrintai. Bijojau pakelti akis, žinodamas kad paskęsiu tame žvilgsnyje.
Ji šiek tiek susiraukė ir apsidairiusi raminančiai uždėjo delną man ant peties.
- Galbūt ir netikra. Ar Ragna taip pasakė?
- Kas? -paklausiau, jau žinodamas atsakymą.
- Ragna. Ta, senutė.
- Ji neatsimena savo vardo.
- Visiems taip sako, -nusijuokė skardžiu balsu, - ar jau parodė kapus? O koplytstulpius? Senąją Smuklę?  Žaltį? Kipšo Akmenį?
- Ne. Tik kapus.
- Gaila. Ar vis dar neatsimeni manęs?
Žinojau, kad ne pirmą kartą žiūriu į rugiagėlių spalvos akis, kad ne pirmą kartą glostau tuos sidabrinius plaukus ir ne pirmą kartą jaučiu delno šilumą.
Bet vardo taip ir neatsiminiau.
- Ji sakė, kad visa tai – tik mirusių žmonių atsiminimai. Juk negali būti visa tai tikra. Ši stiklinė lyguma...
- O ten tolumoje, -ji pakreipė mano galvą į vakarus, -milžiniškas stiklinis kalnas. O už tavęs – slėnis, pilnas ore sklandančių aitvarų, o ten – iš mergelių plaukų suręstas laivas, galintis nugabenti už žemės krašto, o štai ten – ąžuolas, kurio šaknys remia pasaulį. Žinoma – kaip tai gali būti tikra. 
Tylėjau. Viskas buvo beprotiškai tikra. Taip tikra, kad jaučiausi tarsi ką tik pabudęs žmogus, kuris pirmą kartą atsimerkė iš išvydo pasaulį kitomis akimis. Ir norėjau šiame pasaulyje pasilikti amžiams. Su Ja.
Už nugaros kažkas tyliai suurzgė. Sušiugždėjo letenų trypiamas smėlis.
Norėjau atsisukti, bet Ji sulaikė mane ir švelniai nusišypsojo.
- Nereikia. Tegul būna viskas, kaip yra. Juk ne pirmas kartas.
Urzgimas vis stiprėjo ir nejučiomis prisiminiau beržų apsuptyje snaudusį šeriuotą padarą.
- Galbūt visas kitas pasaulis yra netikras. Galbūt Ragna yra iš chaoso gimusi būtybė, baisi, juoda ir amžinai alkana, grobianti atėjusių vėles, slepianti jas po smėliu,  kad turėtų kuo maitintis tada, kai nieko nebeliks? O galbūt aš netikra, -liūdnai atsiduso, - ir iš tikrųjų esu tik kažkieno miręs atsiminimas. Skrajoju ore ir braunuosi naktimis į sapnus, nes vėl noriu pajausti, ką reiškia būti gyvai.
Nugara jutau į mane spoksančias baltas kaip sniegas akis. Užuodžiau baisingą, iš nasrų sklindantį dvoką.
- Ten, - Ji vėl parodė pirštais į tolumą, - matai – kalnas. Aš lauksiu ten. Ir, jei...
Dešinį skruostą šildė Jos kvėpavimas, o kairįjį degino aštrus šeriuoto padaro alsavimas.
Toliau jutau tik aitrų skausmą, kai ilgi nagai įsmigo į nugarą ir trūktelėjo link pražiotų nasrų, iš kurių kažkodėl sklido tylus, žmogiškas kikenimas.

- Ei, tu.
Senutė dar kartą papurtė mane už peties ir tada skaudžiai sudavė kumščiu į nugarą. Gulėjau apsikabinęs Voro kapą, po savimi sugniaužęs jo liemenę. Ant skruostų jutau ašarų paliktą drėgmę.
- Sakiau nenuklyst. Vis tiek tu savo. Būtų geriau, jei keliautum sau toliau. Vienas vargas su tavim.
- Ragna.
- Kas?
- Ragna. Tavo vardas- Ragna.
Atsisėdau ir įsistebeilijau į jos veidą, ieškodamas bent mažiausių nuostabos raukšlių. Nieko. Akmeninis veidas net nekrustelėjo.
- Kad ir Ragna. Vadink kaip nori. O tu -stuobrys. Geriau pasakyk kaip sugebėjai pereiti visą šalį gyvas, jei čia ir penkių žingsnių  negali nueit neįbridęs į bėdą.
Ji atgniaužė delną iš švystelėjo į mane sutraiškytą slidų gurvuolėlį su vienu nukarusiu sparnu.
- Sakiau – saugokis Aitvarų. Džiaukis, kad tik apsvaigino. O dabar – einam. Ir taip be reikalo čia atėjom. O dar tiek kelio žingsniuot atgal.
2019-05-04 17:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-08 11:12
Meškiukas
Zinok, kol nepasakei, net nepagalvojau apie slaviskumus. Dabar ziuriu - akurat. Matai, kai darbe bendrauji tik su rusakalbiais, nori nenori nesamoniu prisinesa ir i stilistika, nes priprates rasyti siek tiek kitaip. Atkreipsiu demesi i tai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-07 23:50
lllllllll
Good job!
Man pasirodė, kad bėda ne skyryboje, o stiliuje. Tam tikrose vietos lyg ir išlenda kažkokia tartum slaviška sintaksė, dėl to nežymiai sušlubuoja raiška.

5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-04 22:28
Meškiukas
Nea, esu visiškai tikras, kad čia priešpaskutinė. Gi viskas jau parašyta. Kažką nutrinu, kažką prirašau, bet niekas nebesikeičia. Galėčiau ištempti daugiau, bet bijau, kad bus per daug nereikalingų dalykų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-04 18:05
cerera
Esi tikras, kad jau priešpaskutinė? Gi sakei, niekad nieko neplanuoji, tai gal ryt nubudęs sumąstysi parašyt kaip min dar tiek pat? :D  Labai užkabino šis, na tiesiog labai. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą