Nusivylimas amžinybe

Kai nusileižia saulė į tolimąjį horizontą,
Miško taku, paslaptimi užlieta, klajoja siela.
Palydinti ji saulę kupina aistros šešėlio,
Pasineria į miško tylą, ją vis supančią ratu.

Išgasdinta paukštė iš miško gelmės pasirodė,
Nusilpusi ji krito į pusnį, paskendo sniego pataluos.
Šaltos žiemos speigai naikino jos jausmus.
Palaidota jos laisvė, labirintuose įkalinta mintis.

Priedainis:
Blogi prisiminimai ir smerkti viltį mūsų ateitis.
Žmogaus jausmai vis slepiami užmarštyje.
Prisilietimas šilumos pasmerktųjų žmonių veiduose,
Palydi vienišą sielą į amžiną ieškojimą tiesos.

Numirus saulei užmarštin, juodoji rožė štai pražysta.
Ji grožio kupina, pažadina praeityje pradingusi drakoną.
Nuožmusis drakonas, ugnies liežuviais spjaudantis į tylą,
Naikina liūdesį ir besiliejančią ašarą vis krintančią žemyn.

Žemę dengiantį ledą užlieja žaižaruojanti ugnis.
Sustingusius žmones tirpdo liepsnojanti širdis.
Savus jausmus iš naujo atrandanti siela
Į praeitį nugramzdina vaizdus pravirkdančius akis.

Priedainis:
Blogi prisiminimai ir smerkti viltį mūsų ateitis.
Žmogaus jausmai vis slepiami užmarštyje.
Prisilietimas šilumos pasmerktųjų žmonių veiduose,
Palydi vienišą sielą į amžiną ieškojimą tiesos.

P. S. (Kūrinys parašytas Ciortes garbei)