- Į žmones išeik, pagaliau!
Išėjau.
Juoda suknelė. Aukštas kulniukas. Kojinių silikoninė juostelė glaudžiai apglėbia šlaunis. Vazeliną pakeičia ne itin ryškios spalvos lūpdažis. Akys blizga. Nieko pernelyg iššaukiančio.
- Vienas, du, trys…
Kulniukai beveik neliečia grindinio. Nerangus žingsnis. Plati, stipri vyro ranka liečia nugarą. Nevalingai palinkstu į priekį.
- Atsipalaiduokite.
Šiandien spėjau gurkštelti tik imbierinės arbatos. Kur kalvadosas?
- Įsiklausykite.
Piazzolla ir kiti. Sieniniai šviestuvai kuria šiltą aplinką. Kaip man patinka.
- Paleiskite kontrolę.
Seniai paleidau. Skyrybų dokumentai kainavo nemažų pinigų.
- Pajauskite.
Mh. Jūsų juodi marškiniai malonūs prisilietimui. Kaip mano šilkiniai naktinukai. Jauku.
- Posūkis.
O kas už jo? Atrodo, smunka kojinė. Laikas pudruotis nosytę.
Pertraukėlė. Publika šnekučiuojasi lyg vieni su kitu būtų pažįstami nuo pat pirmojo krūties priglūdimo. Šokių aikštelė tuščia kaip per mokyklos išleistuves. Tik, man ne aštuoniolika, o išėjimas į sceną neprilygsta žygdarbiui.
Dabar partneris dar arčiau. Žingsnis, kitas. Posūkis. Nugara atsilošia ir be įprasto skausmo grįžta į pradinę padėtį. Lanksti kojos dalis tarp blauzdos ir šlaunies kilsteli link partnerio liemens. Nusileidžia. Briežia begalybės ženklą už kitos mano kojos, grįžta. Kodėl taip darau?
- Kodėl, tai padarėte?
Matyt, praeitų gyvenimų patirtis. Tiesą, šokau ne su jumis, ir tiesą, ne tango.
- Jaučiu turėjote puikų šokių partnerį.
Jaučiu seniai neturėjote jokios partnerės.
Pirma šokio pamoka, manyčiau sėkminga. Vakarą vainikavo bučinys į abu skruostus ir stiprus apsikabinimas.
- Galiu kreiptis į ‘’tu’’?
Malonu, kad atsiklausėte. Prisimenu psichologijos paskaitą, familiarumas – manipuliacijos ar/ir simpatijos ženklas, ir manyčiau, neišauklėjimo. Toliau minties negvildenu.
Grįžau.
Žmonės kaip žmonės, kiekvienas savo vaidmenyje, matyt ir aš. Jungiu stalinį šviestuvą, Piazzolla ir kiti, basos kojos tipena per grindinį. Viskas… kaip man patinka.