Baimė

Tą dieną aš pradėjau bijoti.

Kai gimė mano sūnus buvau laimingiausia moteris pasaulyje. Mano galvoje viskas staiga apsivertė. Nebeliko jokių minčių, kurios būtų skirtos man, kurios suktųsi apie mane. Jokių tikslų, nei planų susijusių su mano ateitim. Viskas staiga tapo pajungta mažojo valdovo gerovei ir ateičiai.
Aš dariau viską, ką gali daryti vieniša motina. Visą savo energiją skyriau besispardančiam ir krykštaujančiam kūdikiui. Ir jis sėmėsi jos kiek tik norėjo. Augo, ėmė vaikščioti, kalbėti ir mąstyti. Pradėjo reikalauti autonomijos ir reikšti savo nepasitenkinimą tuo, kas vyksta aplink jį, su juo ir jam. Mano protingasis berniukas stebino aplinkinius savo guviu protu. Bet aš naiviai nekreipiau į tai dėmėsio, didžiuodamasi, kad jis „visas į senelį“…
Penkerių jis jau skaitė. Dažniausiai Lietuvos rytą ir kitus po ranka pasitaikančius laikraščius. Mano tėvai negailėjo savo laiko leisdami jam tenkint savo smalsumą visais įmanomais būdais. Taigi, skaityti jį išmokė būtent jie.
Kartą pamenu, kai jam buvo šešeri, jis atėjo pas mane ir paklausė:
– Mama, kada buvo sukurta reliatyvumo teorija?
Suglumau. Atsakiau, kad nelabai žinau, tik pasakiau, kad ją sukūrė Einšteinas. Tada paklausiau, kodėl jis skaito, tokius keistus dalykus.
Jis atsakė, kad jie daug ką paaiškina.
Po kiek laiko paaiškėjo, kad jis susirašinėja su vienu mokslininku iš Kanados. Jis paskambino mums į namus.
Verkiau visą naktį.
Skaičiau, kad vunderkindai tik subręsta greitai. Vaikystėje visi jais stebisi, jie genijai. Tačiau kai užauga, pasirodo, kad jų IQ ne ką aukštesnis už kitų žmonių. Jie tampa vidutinybėmis. Negali to pakelti ir dažnai dienas užbaigia visiškoje neviltyje.
Mano sūnaus susidomėjimas mokslu man neatrodė dar toks baisus.

Tądien jam buvo aštuoneri su puse. Jis grįžo iš mokyklos. Buvo  bebaigiąs devintą klasę. Viskas sekasi neblogai išskyrus užsienio kalbas, mat žodynui įsisavinti reikia truputį daugiau laiko.
Kai jis grįžo, pasakė, kad apsikrikštijo musulmonu. Po trijų metų jis ruošiasi vykti į Arabiją, studijuos ten kažkokiam universitete teologiją.

Maniau, praeis. Bet dabar, kai gavau tą laišką, parašyta tikrai kažkokiais arabiškais hieroglifais, bent jau panašu į tai, aš ėmiau bijoti, kad jis tikrai išvažiuos. Ir bijau ne to, kad jam kas atsitiks. Bet kas atsitiks man? Kaip aš be jo gyvensiu?

Tą dieną aš pradėjau bijoti.