Kovno - 29

29 - serija

 

Baras Buras

Gyvenimas – koks jis nuostabus, kokia tai nepakartojama ir nuostabi galimybė išreikšti savo žmogiškumą.

... Taip pat yra galimybė nupulti, morališkai degraduoti. Geriau žmogui negimti, bet Kūrėjas nusprendė mus padaryti... Jis geriau žino, kas reikalinga ir apskritai yra ši egzistencija. De fakto mes turime susitaikyti su egzistavimo faktu ir atrasti atsakymą: ką mums daryti su gyvenimu? Iš esmės tai vidinė kova, tarp pasirinkimo daryti gėri ir pasirinkimo daryti blogį.

O kas yra gėris ir blogis?
 

Moše Liucato

Viskas, kas „priartina“ mus prie Kūrėjo – gėris.

Viskas, kas „nuitolina“ mus nuo Kūrėjo – blogis.

 

Baras Buras

Gerai, o kas būtent mane „artina“, ir kas mane „tolina“, nuo Kūrėjo?

 

Moše Liucato

Jei darai, tai ką Nori (kad darytum) Kūrėjas, - tai tave „priartina“ prie Jo.

Jei darai, tai ką draudžia daryti Kūrėjas, - tai tave „tolina“, nuo Jo.

 

Baras Buras

O ką jis liepia ir ką draudžia man daryti?

 

Moše Liucato

Prie Sinajaus kalno, Kūrėjas išreiškė Savo Norą sakydamas, ką reikia, ir ką draudžia daryti Israeliui, ir ką reikia, ir ką draudžia daryti pasaulio piliečiui.

 

Baras Buras

O iš kur man žinoti, ką Kūrėjas pasakė tada?

 

Moše Liucato

Nokinkis užrašytą ir žodinę Toiro, tada žinosi.

 

Baras Buras

... Mokintis?.. Tingisi... Bet privalau.

 

R. E. O

... Tie kas laikosi „gyvybės medžio“, sugeba džiaugtis gyvenimu, net tada, kai fizinės ir socialinės aplinkybės labai nepalankios, net siaubingos. Prieš tūkstančius metų, mus norėjo sunaikinti Hamanas. Jis rengėsi nužudyti visus Judėjų vyrus, moteris, vaikus ir senolius. Mes įsikibome į: gyvybės medį“ ir buvome išgelbėti. Hamanas ir 10 jo vaikų buvo pakarti. Nuo tada, mes švenčiame Purimo šventę. Mes nesidžiaugiame piktadarių mirtimi, mes džiaugiames, kad buvome išgelbėti. Kiekvienoje kartoje atsirasdavo piktadarys, kuris užsibrėždavo tikslu, sunaikinti Judėjų tautą. Mes įsikibdavome į „Gyvybės medį“, ir tada Kūrėjas pražudydavo piktadarį ir jo draugus. Hitleris nusišovė ir buvo sudegintas, o jo „bendrininkai“ pakarti, tarsi 10 Hamano vaikų. Judėjų tauta laikosi „gyvybės medžio“ ir gyvena amžinai.

... Gyvendami Kovno gete, stengėmės mokintis Toiro ir vykdyti Kūrėjo įsakus. Tai ir yra „gyvenimo medis“ – amžinybės eliksyras. Atėjus pavasariui, mes ruošėmės Purimo šventei, kaip reikalauja įstatymas.

... Kiekvieną dieną iš geto buvo paimami 1000 žmonių, visiems darbams, kurie buvo reikalingi vokiečiams, atlikti. Dažniausiai darbininkus siųsdavo į oro uostą. Ten darbas buvo ypač sunkus ir sudėtingas. Ten darbininkus skriaudė labiausiai. Atėjus Purimo šventei, vokiečiai išsivedė 1000 žmonių. Likę gyventojai ramiau atsikvėpė ir planavo švęsti šventę, kuri simbolizavo išgelbėjimą iš pražūties.

(Atsidaro geto vartai, įbėga įsiutę vokiečių kareiviai. Jie klykia tarsi skerdžiami šernai.)

 

Vokiečių kareivių Choras

Mes žinome, kad šiandien norite švęsti Purimo šventę. Šią dieną, kažkada buvote išgelbėti, bet nuo mūsų jus niekas neišgelbės. Šią dieną paversime gedulu. Ši diena taps siaubo ir mirties diena.

(Vokiečiai klykdami veržiasi į geto teritoriją. Braunasi į namus ir varo žmones į gatves. Muša ir keikia geto gyventojus.)

 

R. E. O

Vokiečiai įsiveržė į getą. Mušdamiesi ir keikdamiesi surinko visus, ką pavyko sučiupti ir išvarė į Kovno – dirbti. Mane taip pat sučiupo. Tą dieną dirbome iki vėlyvos nakties. Vidurdienį leido kelias minutes pailsėti. Davė dvokiančios, juodos sriubos, išvirtos iš arklių kaulų.

 

Mordechajus Binjaminas

Rav Ošri, šiandien – Purimo šventė. Privaloma daryti šventinę puotą. Bet mes nieko neturime valgyti, tik šį baisų viralą.

(Mordechajus parodo bliūdelį su juodu skysčiu.)

Jei turėsiu omenyje, valgydamas šią sriubą, kad vykdau prievolę, švęsti Purimo šventę, ar... taip galima daryti, ar skaitosi, kad vykdau įsaką, miderabonon, puotauti per Purimą?

 

R. E. O

Valgydami juodąją sriubą galite įvykdyti prievolę, miderabonan, puotauti per purimo šventę.

(Išgirdę atsakymą visi darbininkai džiaugiasi.)

Mes vykdome Kūrėjo prievoles sunkiomis aplinkybėmis. Neprarandame vilties ir džiaugiamės gyvenimu, nes laikomės „Gyvybės medžio“. Šiandien vokiečiai ir lietuviai šaiposi ir skriaudžia, bet ateis diena, kai Kūrėjas sutriuškins piktadarius. Išmuš šakalams dantis. Pakars žmogžudžius. Sugėdins keikūnus. O mes laisvai ir nevaržomai mokinsimės Toiro, vykdysime Kūrėjo Norą. Visagalis, stebėdamas mūsų gyvenimą, sako: „Visą egzistenciją Sukūriau, dėl žmogaus, kuris vykdo Mano Norą. Ne veltui Sukūriau žmogų. “