kopimas į dangų

laisvės ištroškusiom akim lipu į dangų. dangus artėja su kiekvienu nauju oro gurkšniu. aš ryju viską, kas supa mane šią akimirką. mano sąmonė skęsta neaprepiamybėje. dangus artėja. dar vienas laiptelis. dar vienas. dar. dar du. išmintis dar toli, bet viltis ją rasti ant kiekvieno laiptelio vis artesnė ir suprantamesnė. iškeliau rankas į dangų. su jomis pakilau ir aš. buvo saldu ir miela. svajonės man šypsojosi, kai aš kutenau joms padus savo išsiilgusiais meilės žvilgsniais. dangus - mano gyvenimas. aš skęstu jame ir jaučiu ekstazę, kaskart vis labiau mane įtraukiančią į save. bet tai teikia palaimą. su kiekvienu akimirksniu, praleistu akistatoje su dangumi, jaučiu gyvenimo pilnatvę. visa ta žydrynė nepaaiškinamai verčia lipti tais laiptais aukštyn. laiptais. aukštyn. aukštyn į nežinomybę. viliojančią ir daug žadančią nežinomybę. man tai patinka. patinka skęsti savyje, kur jau senokai gyvena dangus. po truputį artėju į savo padus, kur ir slypi gyvenimo dangaus paslaptis. rytoj aš vel kopsiu į savo laiptuotąją gyvenimo piramidę. kopsiu kartu su tekančia saule. ir jausiuosi tiesiog laiminga.
                                                                        varvantis rugsėjis