Pusiausvyra

Šiandien, su sūnumi, keliavome  už miesto. Perlipome per spygliuotas vielas saugančias miestą nuo arabų ir keliavome takeliu juosiantį miestą. Džiaugiausi matydamas plikas kalvas ir skurdžią žalumą. Jaučiausi jaukiai apsuptas šilto vėjo. Priartėjus prie mieto kitos pusės radome mūrinę mietą juosiančią sieną, per kurią sūnus sugalvojo užlipti. Penkiolika minučių jis krapštėsi ir stenėjo, bet galų gale užsiropštė ant viršaus. Užmečiau lyną. Berniukas jį pritvirtino prie tvoros ir lynu nusileido į apačią.  

- O kaip virvę nuleisime? - Paklausiau. Sūnus vėl užsiropštė ant sienos per virvę. Tai truko kelias sekundes. Užrišo virvę tokiu būdu, kad paskui būtų įmanomą ją pertempti į apačią.  
... Būdamas dykynėje jaučiu pilnatvę. Man nieko netrūksta. Viską turiu. Jokios bėdos nejaudina. Kai grįžau į miestą sutikau vaizdinį, kuris priminė, kad esu vienišas, trūksta proto, sveikatos ir gyvenimo pilnatvės. Pamačiau gražios moters vaizdą. Nusukau akis ir širdį. Neapžiūrinėjau jos, bet tai priminė, kad esu netvarkoje, nes vis dar nesukūriau šeimos.
 Noriu rasti pusiausvyrą tarp ramybės pojūčio ir trūkumo pojūčio. Kol kas nesuprantu, kuris pojūtis adekvatus realybei, o kuris tik iliuzija, o gal jie abu adekvatus, o gal jie abu tik iliuzija.