Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Plaustui nutolus nuo kranto, Charonas palinko prie nedidelio variklio, įtaisyto pačiame gale. Pamaigydavo tai vieną, tai kitą vamzdelį, pasukinėdavo vožtuvus, priglaudęs ausį ilgai mąsliai klausydavosi kaip pūkši variklis.
- Senolis, -išpūtęs krūtinę paglostė variklio šonus, - bet tvirtas ir patikimas. Visai kaip aš. Dar ne vieną jūrmylę praskrosim kartu. Oi ne vieną.
Atsisėdęs ant dėžės, viena ranka mikliai susuko suktinę ir atkišo man. Antrąją suspaudė savo storomis lūpomis ir čia pat – nuo krosnelės – ją prisidegė.
Tabako būta stipraus. Ir, jei neklydau, maišyto su kažkuo. Bet tik mažu kiekiu – nuotaikai pakelti.
- Tu taip arti krašto nestovėk, -perspėjo Charonas mane, - dabar toks mėnuo- srovė iš jūros eina, visokią bjaurastį neša. Jei jau pagriebs tave, gyvo nepaleis.
- Kokią bjaurastį?
- Visokią. Plaukia arčiau kranto, lenda į upes. Išbadėjusi, pikta, pavargusi nuo neršimo. Aš tau rimtai sakau. Bet tu, žinoma,  daryk kaip nori, - ramiai, su šypsena, pridūrė.
Kad ir kaip mane kankino smalsumas, nuo tolimesnio klausinėjimo susilaikiau. Regis, Charonas neturėjo jokio ūpo kažko daugiau aiškinti. Paklusniai atsitraukiau nuo krašto.
Milžiniškos smėlio kopos dengė visą matomą horizontą. Vieną kartą į jas pažiūrėjęs nebegalėjai atitraukti akių. Lyg nematoma jėga būtų prirakinusi mano valią. Buvo ir keista, ir baisu tuo pačiu metu. Ir ramu. Lyg žiūrėtum į tave kviečiančią bedugnę.
Jau kartą buvau su tuo susidūręs, dar pačioje jaunystėje, vos ne pirmajame žygyje.
Atsitokėjęs susidūriau su skvarbiu Charono žvilgsniu. Vyras buvo pakilęs nuo dėžės ir viena ranka įsitvėręs virvės, kabančios ant kablio. 
Kaltai nusišypsojau ir nusukau žvilgsnį.
Kopose kažkas buvo. Kažkoks padaras, savo žvilgsniu hipnotizuojantis pernelyg ilgai spoksančius į smėlio kalvas. Matyti jo negalėjau, bet jutau visu kūnu. Ta beprotišką nuožmią jėgą, giliai po smiltimis. Meldžiančią dar bent vieno žvilgtelėjimo. Abejojau ar pajėgsiu dar kartą tam atsispirti.
Susivaldęs įsispoksojau į drumzliną, šiek tiek tepaluotą vandenį ir jame plūduriuojančias plastiko šiukšles.
Dešinėje spindėjo iki pusės nugrimzdusių, laivų korpusai. Abu stūksojo susiglaudę šonais, vienas – aukštai iškėlęs laivagalį į dangų, o antrasis - nugrimzdęs iki pat tiltelio.
Tankiau sumirksėjau. Lyg kažkas šmėstelėjo pro plačiai atlapotas denio duris. Kažkas juodo.
- O mat kaip, -nustebęs sučepsėjo Charonas, - vidury dienos pasirodė. Juočkis.
Vyras pasilypėjo ant dėžės ir, išsitraukęs žiūronus, nukreipė juos į laivus. Stovėjo taip kelias ilgas akimirkas. Ir, jei ne lygiai nuo kvėpavimo besikilnojanti krūtinė, galėjai pagalvoti matantis skulptūrą.
- Et. Kaip pasirodė taip ir dingo.
- Juočkiai? -paklausiau, tą žodį prisotindamas smalsumo, paslapčia tikėdamasis, kad Charonas nenutils šįkart. Neužsičiaups, nieko nepasakęs.
- Juočkiai. Tie patys. Keista tautelė.
Žiūronus jis paslėpė giliai kišenėje, stiklus kruopščiai uždengdamas švariu skuduru. Atsisėdo, patrynė delnais. Giliai susimąstęs pažiūrėjo į ant lentų gulinčią nuorūką.
- Juk kuro nepasisemsi su kibiru, -suskersakiavo lyg teisindamasis, - o jie jo – į valias turi. Tik semk. Bet neleidžia, nes dievai draudžia svetimam ten rodytis. Ai, ką ten suprasi, -numojo ranka.
Jau buvau susitaikęs, kad čia Charonas ir nutils, bet pernelyg ilgai jis su niekuo šnekėjęs nebuvo. Iš veido mačiau, iš neramiai krutančių lūpų ir surauktų, giliai po tankiais antakiais, pasislėpusių akių.
- Jie beveik nešneka. Arba bent jau prie svetimų žmonių. Jei svetimu galima pavadint tokį dorą vyriškį kaip aš, - pasipiktinęs sušuko, -ateina tik naktį. O gal atplaukia. Niekada nemačiau kaip jie atkeliauja. Ir visada atsineša vieną kibirą kuro, lygiai pripiltą iki tam tikros žymos. Kad ir kiek kartų tikrinau, visada lygiai. Lašas į lašą. Ir mainais nieko neima. Nesuprantu aš jų.
Nenustygdamas savo vietoje jis vėl atsistojo. Pridėjęs delną prie įkaitusio variklio radiatoriaus, kurį laiką taip pastovėjo.
- Siautėjo čia viena gauja, pasiryžus buvo visus išmušti. Aš laiku marių vidury pasislėpiau, -neaiškiai numojo ranka į banguojančius vandenis, - atkeliavo trejomis baržomis, visi iki dantų ginkluoti. Visą naktį tratėjo šautuvai, skambėjo riksmai, švilpukų skardenimas. O ryte nei baržos, nei plėšikų. Tyla. Tik vanduo kurį laiką dar su visomis šiukšlėmis nei galvą, tai ranką, tai koją atplukdydavo. Gražiai nupjauta, dailiai. Užsirakinau duris aklinai, visą naktį nemiegojau. O vis tiek atėjo, kibirą prie durų paliko. Ir išėjo. Taip ir gyvenam virš trisdešimt metų. Viena žodį iš jų išmokau. Noriu pas juos apsilankyti -negalima, noriu pašnekėt- negalima, noriu susipažint  - negalima. Suprask, kad gudrus kodėl jie taip keistai elgiasi.
Plaustas, supurtytas aukštos bangos, pakrypo į vieną šoną, po to į kitą ir vėl išsitiesino.
- Norėčiau aš ten kada nors apsilankyti. Bent akį užmesti. O kas man trukdo, a? Štai pasukčiau vairą, -jis mostelėjo irklu, - ir aš jau pakeliui. O... nei tai bijau, nei ką. O nedrįstu. Bijau.
Nutilo ir garsiai sučepsėjo, lyg nuo šnekėjimo būtų išdžiūvusios lūpos.
Tylėjau ir aš. Žiūrėjau į plačią Charono nugarą. Ir galvoje vis dingčiojo įkyri mintis. Koks vis dėlto jis buvo nelaimingas. Visą gyvenimą gyveno tarp dviejų krantų, niekur nenutoldamas. Ir visą gyvenimą svajojo, kaip leisis tyrinėti, pažinti kažką naujo. Bet taip ir nedrįso. Ryžto trūko. Taip ir numirs arba viename, arba kitame krante, žiūrėdamas į tolius ir gailėdamasis iki pat paskutinių gyvenimo akimirkų.
- Et, įsišnekėjau, -piktai sumurmėjo.
Jau tikėjausi, kad ims jis manęs klausinėti iš kur į kur keliauju, bet tylėjo, lyg niekas daugiau gyvenime nebūtų rūpėję. Kartais, lyg kažko ieškodamas,  pakeldavo akis į dangų.
O kitas krantas vis artėjo. Jau regėjau aukštus betoninius bortus, prieplauką, su stebuklingai išlikusiais guminiais plūdurais. Mažame užuteky nugrimzdusių mažų laivelių stiebus.
Charonas išjungė variklį. Mikliai kartimi pristūmė plaustą prie molo ir ten kybančių, iš virvių supintų kopėčių.
Pasilypėjo jis jomis pirmas, apsidairė ir mostelėjo man.
Nulipęs nuo plausto,  iš įpročio spragtelėjau geigerio skaitiklio jungiklį. Bet, sutikęs pašaipų Charono žvilgsnį, išjungiau.
- Tai štai. Atplaukėm. Kur tu toliau eisi, aš jau neįsivaizduoju. Dabar kai pagalvoju – nesuprantu ko tu išvis čia beldeis.
Apsidairęs aplink, turėjau pripažinti, kad ir pats nenutuokiau kur toliau keliauti. Kur bepažvelgsi – tankiai susipynusių krūmynų miškas. Ir išlakūs aukšti medžiai su riebiomis, žaliomis viršūnėmis. Į vieną pusę, po stebėtinai sveikais žibintais, ėjo lygus betoninis takas, o kitoje pusėje – smėliu užkloti asfalto likučiai.
- Gražu, ar ne? -kinktelėjo galva į žibintus. O kas keisčiausia – jie šviečia. Naktį – tiesiog pasakiškas vaizdas. Praėjau vieną dieną, sakau – pažiūrėsiu kas per stebuklingos lempos. O lizdai tai tušti – tik cokoliai kyšo. Įsivaizduoji? O šviečia. Ir tikėk po to savo sveiku protu.
Charonas nusispyrė barus ir atsisėdo tiesiai ant žolės, delnus gyliai panardindamas smėlyje. 
- Jei sumanysi atgal grįžt, aš čia būsiu. Arba kitame krante. Bet palauksi, jei ką. O, žiūrėk, neturi kartais monetų?
Nors ir gerai žinojau jų neturįs, bet vis tiek sukišau rankas į kišenes ir apgailestaudamas papurčiau galvą.
- Gaila. Tai sėkmės. Kad ir kur bekeliautum. Ir kitą kartą, žiūrėk tu man, kad bent vieną monetą turėtum, -piktai pagrūmojo pirštu, - į vieną perkėliau iš geros širdies, bet po to jau mokėt reikės.
Patikrinęs kuprinės diržus nekantriai sutrypčiojau vietoje. Kažkaip keista buvo taip imti ir nueiti nieko nepasakius. Kažkoks keistas pavyko šis netikėtas susitikimas. Bet Charonas, regis, daugiau niekuo nesirūpino. Sėdėjo užsimerkęs ir kažką niurnėjo sau po nosimi. Lyg dainą ar maldą.
Ilgai žiūrėjau į žibintus. Tas lygus ir tiesus kelias taip ir masino juo žingsniuoti. Paėjęs kelis žingsnius sustojau ir išsitraukiau žiūronus.
Švaru. Nė dulkelės. Suoliukai lygiomis ir lyg ką tik dažytomis lentomis, plastikinės šiukšliadėžės ir lygus tiesus kelias be mažiausios dulkelės ar medžių šaknų paliktų randų.
Apsisukęs nužingsniavau į priešingą pusę. Mintyse piešiau svajas apie čia gyvenančius žmones, kurie prižiūri šį krantą, juk ir Charonas tylėjo, nieko perspėjančio nekalbėjo. Taip gražu čia buvo. Ir gyva, ir nauja. Ir kažkodėl netikra. Tarsi miražas ar iliuzija.
Bet tą patį galėjau pasakyti apie šį kraštą. Viskas čia buvo kitaip. Net žemė kvepėjo kitaip, ką jau kalbėti apie stebėtinai tyrą orą. Ir, jei ne rūke skendintys miesto griuvėsiai ar nuskendę laivai, būtum pagalvojęs, kad čia viskas liko nepaliesta.
Kelias vingiavo, užsisuko už kalvos. Atsargiai prasibroviau pro rūdijančius automobilių rėmus. Nustebęs sustojau jo apžiūrėti – sveikos pilnos padangos. Netikėdamas bato galu spustelėjau vieną- pilnos oro.
Jausdamasis kvailai pritūpiau ir pirštu patryniau išsipūtusį šoną. Dvelkė šviežia guma. Nieko panašaus į tuos varganus likučius, kurių turėjom pilnus sandėlius – keli kilometrai ir jau reikėdavo mesti lauk.
Kuo toliau, tuo betoninį kelią vis labiau glemžė žemė, žolė ir medžiai. Marių vandens jau ir įžvelgti nebeįstengiau – virš jo tvyrojo keistas rūkas, šerkšnu padengęs visus akmenis. Gerai įsiklausius girdėjai traškesį. Kurį laiką sukau galvą, kol suvokiau ką man tai primena – eižėjančius ledus, aštriais šonais besitrinančius vienas į kitą.
Vis dažniau sustodavau, traukdamas žemėlapį ir piešdamas juose kranto liniją, žymėdamas naujus kelrodžius ir kurdamas naujus vardus. Turės darbo kartografai man grįžus.
Žingsniavau žole, smalsiai apžiūrinėdamas kyšančius luitus. Sustojau tik  prie apskritimo formos griuvėsių. Milžiniška duobė, pilna vandens, ir ją ratu juosianti plytų siena.
Kairėje, kalno papėdėje juodavo pajuodusios durys su didžiuliu metaliniu žiedu.
Pritūpiau. Ant kelio pasiguldžiau žemėlapį ir pieštuku nubrėžiau pirmąsias linijas. Štai griovys, tiltelis, durys, giliai žolėje pasislėpę žemi bokšteliai su šaudymo angomis.
Žmonių čia būta. Iškart pastebėjau gerokai pramintą taką, besislepiantį už pušų, sušluotą šiukšlių krūvą, karutį, gerai suteptais stipinais. Ir oras kvepėjo visai kitaip.
Įsistebeilijau į duris. Kažkas už jų stovėjo. Ir klausėsi.
Parietęs kojas po savimi, atsisėdau.
Garsiai ir skausmingai sugirgždėjo metaliniai vyrai. Durys prasivėrė per pora pėdų, į lauką išsmuko žmogus, įlindęs į ryškų geltoną guminį kostiumą. Ant veido buvo užtraukta dujokaukė. Vienoje rankoje žmogus laikė ilgą peilį, o kitoje – paprastą pintinę, iki pat viršaus prikrautą mėsingų balkšvų grybų.
Žmogus pamindžiukavo vietoje, nuo kelių nusibraukė prilipusių samanų kuokštą ir išsitiesė, žiūrėdamas tiesiai į mano pusę.
Toliau slėptis nebemačiau prasmės.
Pakėliau sveikindamasis rankas, pasisukau šonu, rodydamas nieko neslepiąs už nugaros. 
Kurį laiką jis mane stebėjo, o tada neskubėdamas prisiartino.
Žmogus atsargiai paguldė krepšį ant žemės, o peilį pasibrukęs po pažastimi, nusitraukė nuo galvos hermetišką šalmą.
Į mane spoksojo lieso veido senutė, žilus plaukus susirišusi į kuodelį.
- Tai turbūt tu pas mane, - sugergždė po ilgos nejaukios pauzės, - o gi pas ką daugiau. Einam. Krepšį paneši? Atsargiai kelk -rankena visai sutrūnijusi.
Ginčytis nemačiau prasmės. Nė žodžio neištariau. O visgi – koks skirtumas ar su ja, ar pro šalį praeit
Ėjo ji tvirtai, vikriai aplenkdama didžiuliu spinduliu žolėje paskendusias nuolaužas. Jai pradingus medžių tankmėje, trumpam išsigandau ją pamesiąs iš akių, bet čia pat išėjau į laukymę.
Šlapia, sodri, dailiai nupjauta žolė. Ir joje paskendęs dalgis. 
- Čia nešk. Ir greičiau. Kol juoduot nepradėjo.
Mojo ji man rodydama į dangčiu uždengtą šulinį. Su stebėtina tokiam amžiui jėga ji nustūmė dangtį, pintinę aprišo virve ir nuleido ją į tamsą.
- Na štai, tvarka, - suplojo delnais, - gert nori? Valgyt? Pailsėt?
- Norėsiu, -spjovęs į bet kokį kuklumą atsakiau.
- Einam, kad jau taip. Ir nustok į tuos savo prietaisus spoksot. Nėra čia nei radiacijos, nei kokių nors sporų, nei tųjų bakterijų ar ko ten vis ieškot.  Nieko čia nėra. Gali nors ir pliku užpakaliu ant žolės voliotis – nieko nenutiks. Nebent nusidilginsi.
Ji skubiai išsispyrė iš kostiumo ir basa nušlepsėjo per kiemą link trobos.
Troba, tiesą sakant, tebuvo senas autobusas, giliai įkastas į žemę ir užklotas stogu, kurio šlaitai siekė žolę.
Viduje buvo kur kas šilčiau, nei galėjau tikėtis. Ir, tarsi to būtų negana, senutė stipriau pakurstė metalinėje krosnelėje smilkstančias pliauskas.
- Ar nekaršta?
Gręžiamas skvarbaus žvilgsnio, kuprinę atrėmiau į sieną, nusivilkau striukę, pakabindamas ją čia pat ant vinies.
- Kaip Charonas? Dar gyvas tas senas stuobrys?
- Gyvas. Ganėtinai.
- Kitko ir nesitikėjau. Prakeiktas narkomanas. Tokie ilgiausiai ir gyvena.
Ji ilgai kuitėsi prie krosnelės, vis mesdama į mane pašaipų žvilgsnį. Pačiupdavo tai vieną, tai kitą puodą,  bet vis, papurtydama galvą, padėdavo atgal. Galu gale išsirinkusi, užkėlė ant ugnies ir, iki krašto pripylusi vandens, pagaliau atsisėdo.
Žvilgsnio būta kibaus, gręžiančio kiaurai. Ir tuo pačiu – linksmo. Nužiūrėjo mane visą, ilgiau akimis sustodama ties batais.
Tik dabar pastebėjau jai ant nosies styrančią karpą su keliais, viršūnėje įsitaisiusiais, gyvaplaukiais. Ir auksu blizgančius auskarus.
- Ir iš toli?
- Iš Rytų. 
- Mat kaip. Ten žmonės vis dar gyvena? -neslėpdama nuostabos ji išpūtė akis.
Tylėdamas tik linktelėjau. Kažkodėl nebuvo ūpo pasakoti apie mūsų didžiulę gyvenvietę, vandentiekiu, elektra ir net gausia biblioteka, akylai saugomą Kareivių.
- Ir ko čia taip toli atsibeldei tada?
Tuo metu kaip tik užvirė vanduo. Kantriai tylėjau, stebėdamas, kaip ji peiliu susmulkino ilgas balkšvas šaknis, per pusę perpjovė tų pačių grybų kepurėles ir viską subėrė į puodą, gausiai berdama druskos.
- Na, tai ką ten sakei?
- Pėdsekys aš.
Senutė neatrodė nustebusi. Priešingai – tarsi ne pirmą kartą tai būtų girdėjusi. Kuo toliau, tuo labiau jaučiausi nejaukiai. Akims, pripratus prie prieblandos, ėmiau įžvelgti ir kitus, šešėliuose pasislėpusius, daiktus – surūdijusius šautuvus, didžiulę trinką su įkirstu kirviu, tinklą smulkiomis akimis, milžiniškus spąstus, savaime susiveriančius, spąstus.
O senutė, vis užmesdama žvilgsnį  į mane, ir toliau sau kikeno.
Nukėlusi garuojantį puodą, prinešė artyn ir padėjusi tiesiai ant žemės, ištiesė man porcelianinį puoduką.
- Svarbiausia – nepervirti, -pamaišiusi vandenį pasakė, -nes tada grybai greitai ištęžta. O dabar - pats tas.
Pasisėmusi puoduku tiršto sultinio, su jame plaukiojančiais balkšvais gabalėliais, garsiai sriaubdama nugėrė gurkšnį.
- Aišku dabar gailiesi kad išvis čia atėjai. Bet aš tavęs gi nelaikau. Pats ėjai pro šalį, pats pirmas pasisveikinai. Valgyt irgi neverčiu.
Atsargiai laikydamas puodelį už trapios auselės, panardinau jį į puodą.
Stebimas vis dar besišypsančios senutės, išgėriau viską vienu ypu.
Keista – juk mačiau kaip ji saujomis bėrė druską, bet jutau tik saldumą. Lyg į burną būčiau įsimetęs medaus gabalėlį. Dar karštą skystį palaikiau burnoje ir tada nurijau. Kūnu nusirito šilumos banga. 
- Ir nežiūrėk tu taip į mane. Būčiau norėjus – gyvas ir kelių žingsnių nenueitum. O juk žinojau, kad atsikeli. Stebėjau tave iš toli, - palengva siurbčiodama sultinį prakalbo senutė, - užuodžiau iš toli. Žinok – nusiprausti tau tikrai nepakenktų.
Pasėmiau dar sultinio. Atsipalaidavau. Dingo nerimas, nuovargis ir baimės.
- Mačiau kaip spoksojai į Miestą, -ji iš kišenės išsitraukė pypkę ilgu kotu ir prisidegusi išpūtė melsvų dūmų debesį, - jis labai senas. Tiek kartu buvo sugriautas, bet vėl pakildavo. Tik ne šįkart.
Stebėjau į palubę kylančius dūmus, formuojančius keistus pavidalus.
- Pasisekė tiems, kurie žuvo pirmi – oro banga tiesiog nuplėšė viską nuo kaulų – odą, raumenis gyslas, o po to ir pačius kaulus sutrupino. Kur kas mažiau pasisekė, kurie išgyveno taip ilgai, kad pajaustų ką reiškia kai nuo karščio užverda kraujas. O labiausiai nepasisekė tiems, kurie išgyveno tuose griuvėsiuose. Kai kas sakytų, kad ten bloga vieta, mirusi dykynė. Tik ne aš.
Ji nutilo, įsistebeilijusi į sieną, lyg kažką ten matytų. Pasekiau jos žvilgsnį. Ant sienos kabojo sena, nuo laiko nublukusi, atvirutė, vaizduojanti burlaivį, skrodžiantį plačią upės vagą.
- Keista nyki vieta, bet tikrai ne mirusi. Galbūt visa tai tik į naudą buvo.
Užsimerkiau mėgaudamasis malonia, gyslomis sruvančia šiluma. Aitriai dvelkė dūmais, srūvančiais iš neuždengtos krosnelės.
Atsimerkus senutės nebebuvo.
Viduje tebetvyrojo dūmai, tačiau jie buvo tiršti ir tamsūs. Vietoj krosnelės- atvira užgesusi ugniavietė. Medinės, iš rastų suręstos, sienos blizgėjo nuo drėgmės. Neliko nei trinkos su kirviu, nei tinklo. Pradingo ir mano kuprinė.
Bet kažkodėl nesijaudinau. Priešingai – viduje tvyrojo kuo tikriausia ramybė. Perbraukiau ranka per šiurkštų vilnonį užtiesalą, ant kurio ir sėdėjau.
Langų nebuvo – tik nedidelės, palubėje iškirstos angos. Pro jas į vidų smelkėsi permatomi dūmų tumulai ir raudonio nudažyta šviesa.
Prasivėrė durys. Tik tiek, kad į vidų įsmuktų žmogus. Ir vėl užsidarė. Asla nušiureno basų kojų žingsniai.
Kad tai Ji supratau iš spalvoto kvapų šleifo, kuriame labiausiai išsiskyrė sausų šiaudų ir medaus kvapas.
Ji atsisėdo šalia ir šalta ranka sugriebė mano delną. Šiek tiek drebėjo. Galbūt nuo šalčio, o gal iš baimės.
Žiūrėjau į tuos ilgus gelsvus plaukus ir niekaip negalėjau prisiminti vardo.
Ji. Kažkas labai artimo, pažįstamo. Tiek mažai betrūko, kad mintimis pagriebčiau atsiminimus, bet jie vis išsprūsdavo.
Pajutusi kaip įsitempiau, Ji atsisuko. Kurį laiką tyrinėjo mano veidą ryškiomis, rugiagėlių spalvos akimis, o tada atsiduso ir suspaudė delną.
- Viskas bus gerai. Prisiminsi...
Pokštelėjusios suskeldėjo durys. Į vidų didžiule jėga įsiveržė gaižus sieros kvapas, lydimas ugnies kamuolio. Nespėjau net riktelėti – karštis vienu ypu palietė odą ir įsismelkė vidun. Po to skausmo nebejutau.
2019-04-18 19:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 06:18
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-02 09:15
Meškiukas
Sia savaite. Kadangi viskas parasyta, tik likusi smagiausia dalis - redagavimas. Istryniau du lapus, nes, cerera, kaip minejau - jei vakar atrode, kad raudonos ramunes skamba labai gerai, atsisedes pagalvojau, kad dar geriau jei jos butu melynos. O isvis puikiai - jei tai isvis ne ramunes.
Skyryba yra mano arkliukas, kuris ant manes sokineja, spardo ir dergia ir niekaip nenori paklust. Reiketu galbut pavartyt 5kl gramatikos knygeles
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-01 19:25
lllllllll
Istorija dėstoma nuosekliai, jos ritmas ir greitis būtent toks, kokį suprantu geriausiai. Pasaulis užpildomas vaizdžiai ir aiškiai, juntamas darbas su aplinka, personažais. Jų emocijos yra logiškos, dialogai beveik be priekaištų. Gerai valdoma pastraipa ir apskritai skyryba. Aiškiai suvokiamas žanras ir adrestas. Nėra jokių nereikalingų vingių, ištęstų vietų, perteklinių peripetijų, nereikalingos puošybos. Intriga išlaikoma profesionaliai, lyg skaityčiau "Zenito" serijos leidinį. Štai čia kiek suabejočiau išskirtiniu originalumu, tačiau dėl kitko - nukeliu skrybėlę!

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-01 19:06
cerera
Nesi tu beraštis, pabaik.
Nepastebėjau pasikartojančių, jos per skubėjimą, matyt, ir tikrai ne prūdai. Kitąsyk parašysiu iškart, kas kliuvo, nes dabar, deja, jau nebepamenu, reikėtų iš naujo skaityt :D  Labiausiai tai skyryba, kaip visad. Bet čia retas kas ją idealiai įvaldę esam.

Kada kita dalis? Nes visai nesinorėtų ir siužeto primiršt ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-01 17:57
Meškiukas
Gerai,gerai, cerera, cia gera akmeni man i darza imetei. Dar prisimenu kaip vasara sakei, kad kas yra jog neatsakau. Nu kad gi nurodyk tas klaidas. Cia nieko nebetaisysiu, bet jei jos pasikartojancios- ateiciai bus. O tai gaudau gaudau jas, o koks buvau berastis toks ir likau :(
Del letumo jau jau nieko nebepakeisiu, bet i kitas pastabas atsizvelgsiu.
Ir pavadinimas "juockiai"-taip, is Metro. Bet tik pavadinimas. Prie ju trumpam grisiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-28 16:35
cerera
Jau seniai neteko skaityti tokio kokybiško, įtraukiančio, pagaulaus, ir, mano, kuklia nuomone, labai jau originalaus teksto. Jau seniai turėjai rašyt romanus, leist knygas – tikrai skaityčiau.
Nežinau, ar tau aktualu smulkios pastabėlės ne apie siužetą – kaip pvz. per neapsižiūrėjimą paliktos loginės ar pan. klaidelės? Kažkaip iš tavo (ne)atsakymų į pastabas, susidariau įspūdį, kad visgi nelabai, tai tiesiog užmerkiau akis, nes jos tikrai ne esminės ir grožėtis kūriniu netrukdo.

Ai, dar užmečiau akį į kolegos pastabas - man pasakojimas per lėtas nebuvo.
O labiausiai žavi tas visiško nenuspėjamumo efektas. Tu šitą sugebi ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-26 11:22
Nukainotas
Parašyta, kaip visada, puikiai, tik veiksmas vystosi gal kiek lėtokai. Dėl senutės trobos liko neaiškumas. Pirma buvo parašyta, kad troba – tai įkastas į žemę senas autobusas, o paskui „medinės, iš rąstų suręstos sienos“ ir „palubėje iškirstos angos“.
Juočkiai priminė juočkius iš „Metro“.
Ačiū, laukiu tolesnių dalių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą