Rašyk
Eilės (72127)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10341)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







1.

... ip... i? .. ki... s... ym...
Sunkiai suprantamus žodžius užgožė ūžesys. 
Atsargiai, tik pačiais pirštų galiukais, pasukau rankenėlę į vieną, po to  į kitą pusę. Kažkur, už pilko triukšmo, skambėjo muzika, fone klegėjo balsai.
Atsidusęs išjungiau stotelę ir, kruopščiai sulankstęs anteną, paslėpiau ją giliai kuprinės dugne. Vėjas pašiaušė plaukus, alsuodamas šaltu kvapu. Suvokiau likęs vienas. Nepažįstamame, svetimame krašte.
Trumpą akimirką leidau panikai ir baimei užgožti sveiką protą. Šaltis, neaiškūs žingsniai už nugaros, tamsa, vienu akimirksniu pakeičianti šviesą. Visi patirti išgyvenimai įsiskverbė giliai į širdį, prilenkė mane prie žemės. Krūtinę užspaudęs slogutis privertė beviltiškai sukūkčioti.
Drebėjau, leisdamas visoms baimėms ir nerimui valdyti kūną. Tik akimis sekiau sekundinę laikrodžio rodyklę.
... aštuoni... devyni... dešimt.
Giliai įkvėpiau, liežuviu spausdamas gomurį – visai kaip mokė Andrėjus. Iš atminties klodų ištraukiau banguotą jūrą vaizduojantį atviruką. Įsikabinau į jį kaip laivas inkaru į dugną.
Panika nenoriai apleido kūną. Jausdamasis kur kas geriau atsitiesiau ir šviežiu žvilgsniu apsidairiau aplink.
Tai, ką palaikiau žingsniais, tebuvo vėjo blaškoma plastiko skiautė, kampu įsikabinusi į krūmus. Dangumi besiritantys debesys tai užgoždavo saulę, tai vėl ją paslėpdavo. Vėjas, kad ir nemalonus, bet ne toks baisus. Ir jis rimo.
Nužingsniavau link miško juostos. Pėdsakų čia beveik nebuvo – keletas, roplių paliktų šliūžių, keletas urvelių, išraustų po akmenimis, vienas kitas smulkus pajuodęs skeletas, išnarstytas kaulais.
Tuščias dangus. Bet paukščių nemačiau jau keletas dienų. Nei gyvūnų. Prabudus naktį, trumpam pasivaideno tolumoje stovinčio žmogaus siluetas. Bet galėjau ir apsirikti. Žmonių nemačiau dar seniau, nei žvėrių.
Paskendęs miško tankmėje ištraukiau dėmėmis ir ženklais numargintą žemėlapį. Pirštu uždengiau tašką – paskutinę žinomą vietą, prie kurios dabar ir artėjau. O kas už jo? Pasaulio kraštas? Ar lygiai tokia pati pilka žolė ir tuščias dangus?
Kada paskutinį kartą bendravau su Rolandu? Užvakar ar prieš savaitę? Mes taip ilgai šnekėjom, kad beveik ištuštinau visas radijo baterijas. Prieš dingdamas amžiams iš eterio, sukrizeno radęs dėžę, pilną degtinės. Iš pažiūros – nepraimtos. Ir ketinąs pasilikti ilgėliau. Kol aš pasivysiu. O tada jau dviese netyrinėtomis žemėmis.
Po to tyla.
Nusitraukęs nuo peties karabiną, patikrinau apkabą. Gerai suteptas ginklas kvepėjo alyva ir paraku.
Užsitempęs ant galvos dujokaukę, nužingsniavau pirmyn. Kelis kartus tyliai, vos girdimai, prašneko geigerio skaitiklis. Nedrąsiai prabilęs, taip pat ir nutilo.
Rolando aprašytą pastatą galėjai surasti net neieškojęs – lyg tyčia išmintas takas vedė tiesiai link jo. Iš žemės vis dar kyšojo asfalto likučiai. Pakraščiuose trūnijo metalo laužas – kadaise paliktų ir pamirštų mašinų likučiai.
Įsitaisiau po keistai susiraizgiusia tuja, šalia pilkšvais dumbliais apaugusio stendo. Primindamas apie save reikliai sugurgė skrandis. Pasiutusiai niežtėjo oda, kur lietėsi guminiai dujokaukės dirželiai.
Tušti, milžiniški langai. Rėmuose įkalinti stiklų likučiai. Praėjo geras pusvalandis, kol supratau kad mane labiausiai glumina būtent tos ryškiai baltos sienos – ant jų nebuvo samanų, jų nevagojo įtrūkimai, nespalvino rūdžių pėdsakai. Lyg būtų šiandien pastatytas ir nudažytas.
Vėl išsitraukiau žemėlapį ir taško vietoje nupiešiau nedidelį kvadratą. Kiek pagalvojęs šalia padėjau klaustuką.
Trys valandos. Tiek buvau pasiryžęs laukti.
Galbūt tiesiog sugedo radijo stotelė? Ar kažkas blokuoja ryšį. Akylai dairiausi po tuščius langus, ieškodamas bent kažkokio ženklo. Apačioje, prie laiptų, ant suklypusių medinių durų, švietė giliai įrėžtas Pėdsekių ženklas. Rolando čia tikrai būta.
Po valandos atsargiai nusitraukiau dujokaukę. Paprastas, gaižus miško kvapas.
Vėl išsitraukiau žemėlapį, pirštu vesdamas nubraižytas linijas, besijungiančias į vieną tašką. Spoksodamas į man vienam suprantamus ženklus, mintimis vėl nuėjau visą kelią. Štai ten – slėnis, pilnas radiacijos ir aukštų pajuodusių medžių, o čia beveik nieko nepažymėjau- tokios juodos nakties dar gyvenime nebuvau matęs. Keletas sandėlių – juos pažymėjau šauktukais – juose buvo begalė technikos. Radiju perdavęs koordinates palikau viską kaip buvo, jei pasiseks – kažkas ja pasinaudos. O štai čia – grynas, gaivus ežeras ir jame nardančios milžiniškos žuvys. Reikėjo sukaupti visą valią, kad prisiversčiau palikti tą vietą.
Kelio būta ilgo. Bent galėjau džiaugtis išvengęs didesnių nesėkmių. Net iššovęs tebuvau vieną kartą ir tai, labiau iš dyko buvimo.
Suvibravo laikrodis, skelbdamas ir antros valandos pabaigą. O sulaukęs trečiojo signalo jį tiesiog išjungiau.
Lėtai leido saulė, vis giliau slėpdamasi už medžių viršūnių. Dangus nusidažė sunkia rausva spalva.
Trys valandos ir absoliuti tyla.
Pasitaisiau kuprinės diržus. Į kišenę įgrūdau vieną granatą. 
Elgiausi kvailai, bet nueiti neatsisukęs neprisiverčiau.
Juodas įėjimas pulsavo drėgmės tvaiku. Suskeldėjusius laiptus slėpė šiukšlių ir senų lapų krūva.
Vestibiulis buvo tuščias. Marmurinės nutrupėjusios kolonos, tamsoje skendintys platūs laiptai, vedantys į antrą aukštą.
Po sunkiais batais traškėjo stiklo likučiai, aidu atsiliepiantys milžiniškoje patalpoje.
Sustojau, siekdamas žibintuvėlio, ir sustingau.
Trakšt-trakšt-trakšt.
Žingsniai. Antrame aukšte. Jie nutolo, beveik pranyko ir vėl pasikartojo, lyg viršuje vaikščiojantis būtų apsukęs ratą ir grįžęs atgal. Sugirgždėjo langų rėmai ir vėl – trakšt-trakšt-trakšt.
Paslėpiau žibintuvėlį, taip jo ir neįjungęs.
Pasitraukiau nuo durų angos gilyn į tamsą ir pritūpiau, akimis naršydamas prieblandą. Laukiau kol tie žingsniai priartės prie laiptų aikštelės.
Viršuje, tiesiai virš manęs, sucypė netepti vyriai. Grindimis nusirito kažkas nedidelio. Ir vėl tyla. Lyg tas, nematomas, būtų taip pat klausęsis, kaip ir aš. Laukęs, kol žengsiu žingsnį, o jis, už jų slėpdamasis, nutipens arčiau laiptų.
Pritūpęs ir susilenkęs, atsargiai išslinkau iš pastato. Išsitiesiau tik pasiekęs tują, prie kurios glaudžiausi.
Žingsniai netilo, priešingai – paspartėjo ir pagarsėjo. Lyg tas kažkas būtų susierzinęs.
Trakšt-trakšt-trakšt. Žingsniai priartėjo prie pat lango.
Nieko. Tamsa ir tuštuma. Ir keletas šešėlių.
Nejaukiai nusipurčiau.
Aiškiai girdėjau traškančius stiklus ir eižėjančias sudžiūvusias šiukšles, kartais sugirgždėdavo mediniai langų rėmai, bet taip nieko ir nepamačiau.
Trumpam kilo kvaila mintis iššauti į langą. Pažiūrėti, kas nutiks. Ar nutils viskas, ar pagaliau kažkas pasirodys. 
Raudonu pieštuku žemėlapyje įrašiau vardą ir datą, kada paskutinį kartą buvau susisiekęs su Rolandu. Šalia įbrėžiau raudoną kryželį.
Susiradęs gerokai ištuštėjusį dažų balionėlį, ant tos pačios tujos nupiešiau  ryškų trikampį. Jei kas iš mūsiškų eis, supras kad čia žmonėms nėra ką veikti.
Atsitraukiau atbulas, o pastatui dingus iš regėjimo lauko, pagaliau apsisukau ir nužingsniavau tolyn, žeme, dar nepažymėta žemėlapy.
Ir ji buvo lygiai tokia pati, kaip ir prieš tai nueita. Jokio pasaulio krašto, jokios stebuklingos šalies. Tiesą sakant – o ko aš tikėjausi?
Naktį praleidau medyje, stipriai prisirišęs diržu prie šakos. Užmigti ir vėl nepavyko. Užsnūsdavau kelioms akimirkoms ir vėl iškart pakirsdavau.
Visiškai sutemus pirmą kartą išgirdau paukščius. Girdėjau tik balsus – gilius ūkavimus ir kleketavimus. Jie nutoldavo ir vėl priartėdavo Lyg būtų sukęs ratus virš galvos. Kelis kartus kažkas skaudžiai suklykė. Riksmas buvo toks skardus, kad šiurpus drebulys nupurtė visą kūną. 
Užsnūdau tik paryčiais ir beveik iškart vėl prabudau, sustiręs nuo drėgmės ir šalčio. Labiau už viską dabar norėjosi ko nors šilto ir sotaus, bet pasitenkinau tik džiovintos mėsos juostelėmis.
Kuo aukščiau kilo saulė, tuo greičiau traukėsi rytinė žvarba. Pilki debesys pasitraukė, tarsi jų nebūtų ir buvę. Paliko už savęs vos keletą draiskanų.
Miškas užsibaigė  įsirėmęs į gelsvą smėlio paklotą.  O priešais, visu grožiu, atsivėrė plati, šniokščianti vandens juosta, putotomis bangomis prasidedanti šiame krante ir užsibaigianti tolumoje, giliai įsiraususi į migloje paskendusį krantą. Tokį vaizdą tebuvau matęs tik senuose foliantuose. Ir tai tik vieną kartą. 
Siurbiau į save šį vaizdą, niekaip negalėdamas juo pasisotinti. Ir tik pagaliau atsitokėjęs apsidairiau.
Kairėje, tolumoje, skendėjo stambūs, vienas ant kito suvirtę, griuvėsiai. Lyg ten būtų miesto, kurį į trupinius sutrupino milžiniška jėga. Išliko tik vienas sveikas pastatas – aukštas dangoraižis, su viršūne, pasislėpusia aukštai migloje.
Mirusi tamsi vieta. Viduje, kaip ir visada,  sukrebždėjo smalsumas, kurį čia pat ir užgesinau. Leidau sau tik pasvajoti kaip klaidžioju tuščiomis gatvėmis, landžioju po pastatus, liečiuosi prie praeities dulkių. Visi mes svajojome atsidurti Miestuose. Bet tik svajojome.
Dešinėje, paskendę giliai vandenyse, stūksojo nugrimzdusių laivų korpusai. Vis dar sveikuose iliuminatoriuose šoko saulės zuikučiai.
Ir tik dabar, pilnai atsigrožėjęs iki šiol nematytais vaizdais, pagaliau pastebėjau nedidelę pašiūrę, prisiplojusią prie kranto. Plaustą, ištiestą tinklą ir prie jo palinkusį žmogaus siluetą.
Žmogus.
Gyslomis karščiau suplakė kraujas. Kuo tikriausias žmogus. Čia, šiame negyvame tuščiame krašte.
Kurį laiką tik stebėjau jį, vis nedrįsdamas leistis šlaitu.
Karabiną, dėl visa ko, apglėbiau dešine ranka ir, giliai smigdamas į žemyn srūvantį smėlį, nučiuožiau žemyn.
Žmogus atsisuko tik likus kelioms dešimtims žingsnių. Nudelbė mane kandžiu žvilgsniu ir liežuviu iš vieno lūpų krašto į kitą perstūmė smilgos galą.
- O aš ir galvojau – kada pagaliau išdrįsi nusileist. Tai sveikas. Ir tą savo lazdą nuleisk kol neiššovė.
- - Tai – labas, -tokia pačia maniera atsakiau, nuleidęs karabiną, bet nepaleisdamas jo iš rankų.
Palaikė pašiūrė neturėjo nei langų, nei durų, bet buvo iki pat viršaus prigrūsta įvairių šiukšlių – tinklų, plastikinių irklų, vandens talpų.
Man besidairant, žmogus vėl kreivai išsišiepė.
- Tai pasiklydai?
Papurčiau galvą, niekaip nesurasdamas žodžių kaip turėčiau dabar elgtis ir kaip bendrauti. Regis, praėjo visa amžinybė nuo tada, kai šnekėjau su gyvu žmogumi.
- Prūsas, -ištiesiau ranką, sakydamas savo kodinį vardą.
Žmogus kibiai apžiūrėjo mano delną ir visgi jį paspaudė.
- Charonas.
- Charonas?
- Nu taigis, -nemirksėdamas, rimta veido išraiška atsakė žmogus ir pasikasė pliką blauzdą, - tėvai mano buvo linksmuoliai, tai ir pajuokavo. O aš norėjau būt Mindaugu. Kaip tau taip? Tai – pasiklydai ar į kitą krantą? Aš kaip tik atgalios. Matai – net plaustą turiu, visai kaip Charonui ir privaloma. Aš gi šiek tiek raides pažįstu, knygų esu skaitęs. Viską apie savo bendravardį sužinojau – ir kaip jis vilką susapnavo, ir kaip laivą pastatė, -suokalbiškai mirktelėjo man.
- Ar joks žmogus prieš mane nepraėjo?
- O kaip gi, praėjo. Daug kas praeina- vieniems ten – mostelėjo į miesto griuvėsius, kitiems – ten, -pirštu dūrė į kitą krantą.
- Rolandas gal? -tramdydamas jaudulį paklausiau.
- Tai kad vardo ir neklausiau. Irgi su tokia pat lazda švaistėsi. Prisigėrėm mes čia gerai, jis dar tokios tabokos turėjo, nuo kurios smegenys visai suskystėjo. Pamenu kad juokėmės labai, bet nežinau kodėl. Ir randą turėjo. Nuo kairės akies iki viršugalvio, lyg kas iškandęs būtų. Linksmas vyriokas buvo.
Dvejodamas susiraukiau. Tokį randą teturėjo tik Žvirblis. Bet kad jis prieš metus dingo. Prisijungė vieną vakarą, pasakė kad rado tai, ko net Dekanas nebuvo matęs. Ir dingo.
- A pažįsti gal? A?
- Galbūt, -nenoriai atsakiau.
- Bala jo nematė, -nusispjovė Charonas, -aš jau judėsiu, tai jei nori – gali kartu. Kaip ir sakiau – man vis tiek į tą pusę. Be to – tokie tu kaip, čia retas dalykas. Vat Juočkių, Kasikų ir Bedalių kiek tik nori, -piktai suraukė nosį.
Nurijęs klausimą, kas tie Juočkiai ir Kasikai, kritiškai nužvelgiau plaustą. Keletas tarpusavy surištų metalinių cisternų, užklotų lentomis. Nedidelis variklis ir virvė, pusiau nuskendusi vandenyje. Įtariau, kad kitas galas buvo pritvirtintas priešingam krante.
Tiek laiko keliavau, svajodamas kaip sutiksiu kitų žmonių, o dabar, kada sutikau, sudvejojau.
Dar kartą pažiūrėjau į miesto griuvėsius. O visgi, gal pabandyt laimę?
Charonas, lyg perskaitęs mano mintis, garsiai atsikrenkštė.
- Nepatarčiau.
- A?
- Nepatarčiau ten eit.  Aš matau tu žmogus stiprus, gerai ginkluotas ir man dėl tavęs nei šilta, nei šalta, nors ir dabar žaibas trenktų. Bet vis tiek nesiūlyčiau ten eit.
- O kas ten?
- Gyvųjų ten nebėra. Tai ir blogiausia. Bet – koks mano reikalas.
Pasikuitęs prie variklio Charonas jį užkūrė ir, atplėšdamas nuo dumbliais apaugusios prieplaukos, stumtelėjo plaustą tolyn į vandenį.
Galbūt vertėjo pasilikti šiame krante? Smulkiai viską aprašyti. Pratęsti žemėlapį, sužymėti naujus objektus, nupiešti kranto liniją. Kelias dienas pailsėti. O tada grįžti.
Lengvas, šiek tiek sūrstelėjęs vejas, pagaliau išblaškė miglą, visu grožiu parodydamas kitą krantą.
Žvilgsnis skendo milžiniškose, tarpusavy susiglaudusiose smėlio kopose.
Charonas pasekė mano žvilgsniu, o tada abejingai gūžtelėjo pečiais. Bepigu jam kai, turbūt, kasdien, mato tokį vaizdą. O man tai buvo kažkas stebuklingo ir neįtikėtino. Ir supratau, kad apsisukęs, niekada sau neatleisčiau.
Užsilipau ant šiek tiek siūbuojančio plausto.
Sunkiai, kosėdamas tirštais dūmais, suūžė variklis. Charonas patenkintas išsišiepė ir, įsirėžęs visu kūnu, kartimi pastūmė mus tolyn į bangas.
2019-04-13 15:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-12 14:48
sesė mėta
Pagaliau perskaičiau. Čia ne Meškiuko kaltė, žinojau, kad bus gerai, bet kažkaip vis neprieini šitam reikalui prie PC, o telefone jau taip sunkiai man rašykas... Nu ok, kiek čia teisintis.
Man vietom per daug info (pvz ten tas jo miegas medyje), vietom norisi redagavimų (pvz. "Iš žemės vis dar kyšojo asfalto likučiai. Pakraščiuose trūnijo metalo laužas – kadaise paliktų ir pamirštų mašinų likučiai."), bet šiaip tai kabina, įdomu kas nutiko pasauliui, kas nutiko Rolandui, kas baisaus būna miestuose, iš kur radiacija... Žodžiu, tikiuosi antrai daliai prisiruošiu greičiau :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-13 23:01
RhouLand
taip jau ir niekas :)
misticizmo + natūralaus nesureikšminimo (nors vietomis jau tikrai būt galima) kokteiliukas ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-13 20:32
April is the cruellest month
niekas neskaito...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą