kaip juodos
pėdkelnės nulietos
nė viena žvaigždė
nemiega
nemiegu nė aš
ir tada kai
sapnai gramzdinti
ima
atsigręžiu
rytui bundant
į grįžulo ratus
lyg potvynis
paklaikusių minčių
jie dunda
vaiduokliai
vaidentuvės
traukiasi
savo aptemusion
sąmonėn
užsisklęst


lempininkas







