Rašyk
Eilės (71933)
Fantastika (2158)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1088)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Džmolungma pasiėmė laisvadienį. Ilgai galvojo, kodėl tai - privilegija, o ne savaiminė tobula duotybė, kaip nubudimas ryte (ne visiems taip pasiseka, ar jūs kada susimąstote?). Galiausiai nusprendė, kad diena pernelyg vertinga, kad daugiau nei šešiolika minučių mąstytų apie savo laisvės ir įsipareigojimų tortinę diagramą.

Pirmiausia, ji ilgai suposi ant sūpynių. Tol, kol pajuto, lyg jau keliautų į kitą planetą. Ne iš to, kad mintys vargintų ar panašiai, o kaip tik – todėl, kad jai be galo patikdavo suptis. Nuo vaikystės.

Ji visada žinojo, kad sutiks emociškai stiprų ir ypatingą žmogų. Jo dėka gavo daug potyrių ir dovanų. Net ir jų dvi nutrūktgalvės – Šengmu Fei bei Smargatha, jai niekada neatrodė savaime suprantamas lagamino turinys.
Ji žinojo – kuo sunkesnis tas lagaminas, tuo lengvesnė širdis. Nes ji seniai nebepriklauso tik jai.

15: 15 Džomolungma pakilo iš savo valiūkiškos vietos ir išvažiavo į karuselių parką. Jame nebuvo nei vienos gyvos būtybės. Apart Džomos. Ji kartais taip save vadindavo.

Kadangi buvo čia dirbusi – turėjo visus kodus, raktus ir visrakčius, kad iki soties galėtų mėgautis pramogomis.
Besisukdama apžvalgos ratu ji paspaudė nuotolinio pultelio mygtuką, kuris sustabdo ratą norimoje vietoje. Sustojo tame tobulame taške ir su didžiausia nuostaba (nors matė ją tūkstančius kartų) atsimerkė ir pasisveikino su jūra.

Aš grįžau, - pasakė mintimis Džomolungma. Ir visada grįšiu, žinai?

Bangos, tarsi karoliukai ant ilgo siūlo, pašėlusiai susiūbavo ir pritariamai linkčiojo.
Ži – nau. Ži – nau. Now now now.

BE HERE NOW.

Džoma žiūrėjo į šviesų dangų, didžiulę stichiją priešais, horizontą ir tuos šokinėjančius karolius, kurie tik pasiekę krantą – pabirdavo kas sau.

Džoma, Džoma, Tu Visatos ma – ma.
Džo – ma, Džo – ma...

Didžiausia laimė, kai su savimi nebūna nuobodu. Ji seniai pamiršo, ką tai reiškia.
Išskleidė sparnus, pakilo ir nuskrido.
Lagamino turinys pildėsi su kiekvienu jos įkvėpimu.

Kai ji pravėrė verandos duris – maži indėniukai su plunksnomis plaukuose ir purvinais veidukais – apipylė ją kutulio juoku.

VA TAIP – ATRODO LAIMĖ.

Džo-ma ją jautė kiekviena kūno ląstele.
Ir kiekviena jos ląstelė šypsojosi kartu su jais.


(2018 10 27 Kūrybinio rašymo stovykla: „Alter Ego“, Nidos meno kolonija)
2019-04-10 20:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-11 09:18
this
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą