scena

kaip kare kritusių baklažanų kūnai
ar juodai baltas vaškas
paukštelių išmatos dabina dryžuotąjį suoliuką
vienas nuo kito sėdime per žingsnį  bukutis
kiras ir aš pasisukęs į pajuodėlę
sudegusio teatriuko aktorę oranžiniais plaukučiais
rankoje laikančią prakąstą spurgą

klausiu

kaip manote kas bus kai atvaizdus vandenyje
nusineš laiko upė ir mus visus padengs
kormoranų šūdai

kai aš noriu šikt einu į krūmus
o kai neprašiku mane ištinka
pasaulio pabaiga lyg springžagsa
skubiai tardama mintinai išmoktus žodžius
atsakė ji vaizdingai  laižydamasi cukraus pudra
balintas lūpas