Rašyk
Eilės (72571)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10402)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





sesė mėta sesė mėta

Ant banginio nugaros

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Pelėsių kvapas trukdė kvėpuoti, o nuo drėgno purvo, susikaupusio ant grindų, vamzdžių ir prietaisų beveik pykino. Be kita ko Medardas Augustis jautė ir kažinkokį nepaaiškinamą nerimą. Atrodė, kad be tų dviejų žmonių šitoje patalpoje yra ir dar kažkas.

Agentas vėl apsidairė. Čia nebuvo kur pasislėpti, šalia stovėjo tik du miesto aparatinėje dirbantys inžinieriai. Jis pabandė susikaupti ir galvoti tik apie tyrimą. Įsižiūrėjo į tuščią erdvę, kur, vyriausio inžinieriaus teigimu, dar vakar buvo slėgio kontrolės valdiklis. Benas Tyla toliau pasakojo:

– Sirenos ėmė kaukti po vidurnakčio. Robertas, – linktelėjo galva į šalia stovintį, – kaip tik budėjo, bet kai atėjo, čia nieko neberado.

Inžinieriaus asistentas Robertas Popovas agentui nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Per penkiolika metų darbo miesto apsaugos tarnyboje Augustis buvo išsiugdęs nuojautą, kuri retai teapgaudavo. Ir šitas žemaūgis, dėl ryškios kupros dar ir sulinkęs, ilga žila barzda apaugęs senis jam atrodė įtartinas.

– Juk pastate yra apsaugos sistema? – pasitikslino.

– Taip, žinoma, – atsakė Tyla, – bet kažkas ją išjungė. Nesuprantu kaip. Tik aš ir Robertas žinome kodus.

Jo balse galėjai girdėti nerimą, bet tai nėmaž nestebino – šitas vyrukas atsakingas už aparatinės darbą, o dabar turėjo nemažų problemų: dingus detalei jau buvo pažeisti bangolaužiai. Vadinasi, kilus audrai miestas atsidurs pavojuje. Jau buvo informuotas ir meras, netgi nuspręsta vairuoti miestą kranto link. Augustį stebino kaip greitai nutariami tokie svarbūs dalykai, kai jie slepiami nuo visuomenės. Krantas visiems kėlė tik neigiamas asociacijas. Bet iki jo liko dar trys dienos. Trys dienos vilties, per kurias Benas Tyla turi sutvarkyti sugadintus prietaisus, o Augustis – surasti tą, kuris bando visus pražudyti.

– Ar turite įtarimų, kas galėjo taip pasielgti?

Inžinieriai papurtė galvas.

– Neįsivaizduoju, – atsiduso Tyla, – Juk dabar gali būti pažeisti ne tik bangolaužiai, bet ir šildymo mechanizmas, gali įvykti sprogimas, gali… galime nuskęsti.

– Bet jūs galite tai sutaisyti?

Tyla klausiamai pažvelgė į savo padėjėją ir gūžtelėjo pečiais.

– Tiesą pasakius… Vargiai. Atsarginių detalių trūksta, o kaip jas pasigaminti…



Kai jiedu galop išėjo, Augustis atsipūtė. Ši troški aplinka ir plonas, šaižus Tylos balsas vertė galvą dar labiau įsiskaudėti. Naktį prastai miegojo, kankino košmarai, o dar šita nauja byla iš pat ankstyvo ryto.

Agentas padėjo skenerį ant purvinų grindų ir atsitraukė keletą žingsnių, leisdamas jam nuskenuoti nusikaltimo vietą. Pakėlęs įtaisą, išsitraukė plastikinį maišelį ir dviem pirštais įmetė jį vidun. Reikės dezinfekuoti ir lagaminą. Įsijungė užrašinę. Jokių pirštų antspaudų išskyrus abiejų inžinierių, jokio plaukelio, kurį galėjo pamesti nusikaltėlis. Tai buvo neįprasta. Beveik visada ką nors aptikdavo. Nors jei vagis – vienas iš inžinierių… Kas daugiau būtų žinojęs, kad reikia leistis visais tais laiptais, eiti pro šarvuotas duris, pasiekti šitą purviną patalpą ir paimti šitą… apvalią detalę su raudonais skaičiais po apdulkėjusiu stiklu. Keista, kad agentas taip gerai ją įsivaizdavo.

***

Kai įžengė į savo vienišiaus butą ir nusiavęs batus įdėjo juos į valymo dėžę, buvo jau tamsu. Smilkiniuose tvinkčiojo skausmas, jautėsi pavargęs, tačiau ir šįvakar nepraleido nei vieno savo švaros ritualo. Augustis neapkentė purvo: nei ant savo kūno, nei aplink. Kasdien bent porą valandų valydavo ir dezinfekuodavo namus, ir visai nesvarbu, kad kitiems jie ir taip atrodė labai tvarkingi. Nuo pat ankstyvos vaikystės buvo toks. Motina net bandė jį gydyti. Nepavyko. Ta purvo baimė turbūt buvo viena iš priežasčių kodėl iki šiol gyveno vienas – visos moterys, su kuriomis bendravo jam anksčiau ar vėliau pasirodydavo nevalos.

Šlumštelėjęs į lovą Augustis vėl įsijungė užrašinę. Vis labiau tikėjo, kad detalę paėmė Popovas. Nors įrodymų nebuvo, senis galimybę turėjo. Jei būtų buvusi Augusčio valia, dar šiandien būtų padaręs kratą jo namuose, bet šefui vien nuojautos atrodė per mažai. Kita vertus, ir jam ramybės nedavė „kodėl? “. Koks motyvas? Juk Popovas turėtų suvokti kuo gresia aparatinės prietaisų gadinimas. Dėl ko jis rizikuotų visų miesto žmonių, tuo pačiu ir savo, gyvybėmis? Kam jam ta detalė?

Priešais akis vėl tarsi stojo tas nykštukas: plaukai seniai nematę ne tik žirklių, bet ir šukų, ilga netvarkinga barzda, piktas žvilgsnis… Keistas kupriukas, kiek Augusčiui žinoma, neturintis nei draugų, nei šeimos. Kas ten žino kas jam gali šauti į galvą? Kad ir nuskandinti visus, jo paties gyvenimui einant į pabaigą? Gal jis mąsto kaip tas karalius – „po manęs nors ir tvanas“?

Augustis nebūtų atspėjęs kuris karalius taip sakė, nes, tiesą sakant, istoriją mokėjo prastai. Nebežinojo net nuo kurių metų Žemės rutulį darko trečiasis pasaulinis karas. Gerai prisiminė tik tą dieną prieš penkerius metus, kai Dancerio ir Gusmano plaukiojantis miestas (dažniau trumpinamas tiesiog kaip DanGus) paskutinį kartą priplaukė prie žemyno krantų. Jau tada tai buvo pavojinga. O dabar DanGus liko paskutinė neutrali salelė visoje Žemėje. Jau penkerius metus pirmųjų miesto gyventojų palikuonys ir ilgamečio karo pabėgėliai plūduriavo neutraliame mieste, neutraliame vandenyne. Priplaukti prie kranto būtų buvę tolygu įsijungti į karo veiksmus. Tačiau štai – dingo viena detalė ir jie, atrodo, nebeturi pasirinkimo.

Galop agentas išjungė užrašinę ir užmerkė akis. Nepaisant nuovargio užmigti buvo sunku. Jautė keistą spaudimą krūtinėje, galvoje tarytum ūžė. Antrą nakties dar žvilgtelėjo į laikrodį. O miego čiuptuvams galop įtraukus, sapnai nusiraminimo neatnešė. Aparatinė jo nepaleido ir ten. Sapnavo jos koridorius, jautė dūmų, pelėsių kvapus, matė šnypščiančius vamzdžius, bjaurėjosi turėdamas prie jų liestis.

O tada pažadino skambutis. Vos praplėšęs akis, ištiesė ranką iki telefono. Aparatinėje įvykdytas dar vienas nusikaltimas. Augustis nusikeikė. Trečia ryto. Negaišdamas pakilo, nusiprausė, pasiėmė iš garo spintos išlygintą kostiumą. Tiesė ranką iki batų valymo dėžės, tačiau ji buvo tuščia. Dulkėti batai stovėjo ant kilimėlio. Keista, būtų prisiekęs, kad vakar įdėjo juos į dėžę, kaip visada. Užsirišęs raištelius ir atsistojęs pajuto kaip svaigsta galva. Miego trūkumas matyt darė savo.

***

Šią naktį apsaugos sistema aparatinėje taip pat nesuveikė. Nepavogta nieko, tik sudaužytas dar vienas prietaisas. Nusikaltimo vietoje ir vėl nerado jokių įkalčių. Agentas susisiekė su tarnyba, kad atsiųstų žmonių budėjimui, o pats nusprendė pasekti Popovą. Šiandien nuojauta dėl to senio buvo dar stipresnė.

O galbūt jis tiesiog nesugalvojo ką daugiau galėtų daryti? Tyla abiem naktims turėjo alibi, daugiau įtariamųjų tyrimas neparodė, o Popovas… Šią naktį sakėsi buvęs namuose, bet kas būtų galėjęs tai patvirtinti?

Galop išėjęs iš darbo, nykštukas tiesiai namo ir nuklibikščiavo. Niekur nesustojo, su niekuo nesišnekėjo, neatrodė, kad jaustųsi sekamas, kad kur skubėtų, nerimautų. Tarnybos sekimo prietaisai buvo agento akys ir ausys, tačiau kai Popovas uždarė savo namų duris ir tie nebegalėjo patekti vidun. Tam reikėjo orderio. Augusčiui teliko pasiųsti senovinę audio blakę bent jau prie įtariamojo durų.

Jau beveik valandą agentas stovėjo siaurame, ryto šešėliuose paskendusiame skersgatvyje ir, uosdamas gaivų vandenyno vėją, klausė blakės siunčiamų signalų. Tylūs žingsniai bei užsidarančios durys. Iš čia matomos užuolaidos nejudėjo. Pamažu ėmė jaustis tarsi gaištų laiką, galvoje sukosi mintis, kad turėtų imtis dar ko nors. Tik nežinojo ko. Antibakterine servetėle pavalęs suoliuką prisėdo. Jautėsi mieguistas, vis labiau skaudėjo galvą. Gal dėl to nuovargio ir nesugalvojo kaip sugauti tą įkalčių nepaliekantį nusikaltėlį? Pati byla jam atrodė labai keista. Persekiojo jausmas, kad praleidžia pro akis kažką ypač svarbaus, kažką dėl ko tuojau turėtų nutikti kažkas blogo. Tai buvo taip nekonkretu, o Augustis laikė save racionaliu žmogumi, tačiau nesugebėjo to jausmo nuslopinti. Tada tik trumpam užmerkė akis.

– DanGus sugrius dar šiąnakt.

Augustis pašoko. Atrodė, kad sušnabždėjo visai prie ausies. Balsas lyg ledinis, šiurpas nukeliavo nuo kaklo žemyn nugara. Skersgatvyje vis dar tuščia. Iš pradžių pagalvojo apie ausinę, tačiau juk išgirdo kita ausimi. Žengė keletą žingsnių tolyn. Tvoros čia aukštos, plytinės, nėra kaip jas perlipti. Suprato, kad dreba rankos. Nusipurtė. Gal spėjo prisnūsti? Gal čia buvo sapnas? Tik staiga, dabar jau tikrai ausinėje, pasigirdo trenksmas. Popovo namai! Negaišdamas nė sekundės agentas įbėgo į kiemą ir pro neužrakintas duris įsiveržė vidun.

Prieblandoje skendinčioje svetainėje pamatė tik Popovą. Šis gulėjo ant žemės, šalia kopėčių ir aplink pabirusių knygų. Atrodė, kad nukrito beimdamas jas iš didžiulės aukštos lentynos.

– Jūs mane sekate? – pirmasis paklausė senis.

Augustis apsidairė. Visur tylu. Tačiau po jo apykakle tarsi bėgiojo skruzdės.

– Triukšmas. Maniau Jus užpuolė.

– Taip pat manote, kad gadinu aparatinę? – Popovo veidas ėmė rausti. – Kad noriu visus paskandinti?

Agentas nieko nesakydamas žengė jo link ketindamas padėti atsistoti, tačiau žvilgsnis sustojo ties vienos iškritusios knygos viršeliu. Robertas Popovas „Legendos gyvos“ – nežinojo, kad senis yra parašęs knygą. Tačiau žvilgsnį prikaustė ne tai – ant viršelio buvo nupiešta po vandeniu plūduriuojanti būtybė: ilgi į visas puses besitiesiantys čiuptuvai, šviečiančios mėlynos akys ir daugybė burnų su aštriais dantimis. Augustis pakėlė knygą.

– Kas tai?

Popovas atsistojo pats.

– Klausiate apie pabaisą ant viršelio?

Jis linktelėjo. Vešlūs senio antakiai susiraukė, akys tapo įtarios.

– Manoma, kad ta būtybė gyvena giliai po vandeniu ir gali kalbėti su žmonėmis per sapnus. Yra pasakojimų apie tai, kaip įsakinėdama jūreiviams skandina jų laivus. Kad minta žmonių krauju ir sielomis.

Popovas priėjo arčiau. Pirštais apglėbęs savo knygą dar atidžiau sužiuro į Augustį. Šis atsitraukė.

– Sielomis. Kur gi ne. Laisvalaikiu užrašinėjate pasakas? – šyptelėjo agentas puse lūpų. Juokėsi ne tik iš Popovo, bet ir iš savęs. Tas fantastinės pabaisos vaizdas kažkodėl vertė jo kūną šiurpti.

– Tai ne pasaka. Bet kodėl klausiate? – senis nepasidavė. – Ar esate ją matęs? Ar esate ją sapnavęs?

Tada agento veidas persimainė. Taip. Po galais, taip! Jis yra ją sapnavęs! Būtent tokią. Vakar, šiandien. Ką tai reiškia?

– Juk tai jūs! – suriko Popovas. – Tai jūs griaunate aparatinę! Ji jums įsakinėja, – jo pirštas bedė į knygos viršelį, o akyse švystelėjo siaubas. – Jei taip, pasakykite! Aš galiu padėti.

Popovo pirštai apsivijo agento riešą.

– Pasakykite, kitaip visi mirsim!

Augustis ištraukė ranką iš lipnių senio gniaužtų ir paskui užtrenkė duris.

***

Pamažu temo, o galvoje neprašviesėjo. Jis vėl įjungė ausinę. Tebegirdėjo Popovo žingsnius. Niekaip negalėjo susikaupti ir nuspręsti ką daryti. O dar tas viršelis, tie senio žodžiai… Bet juk Augustis netiki pasakomis. Vandenyne tegyvena kvailos žuvys, o ne mintis valdančios pabaisos. Viską galima logiškai paaiškinti. Turbūt anksčiau matė tą knygą todėl ir susapnavo, be to… Ne, kodėl jis apskritai apie tai galvoja?! Jam reikia nutverti nusikaltėlį, o ne užsiiminėti legendų tyrinėjimais.

Jo žingsniai sulėtėjo ir stabtelėjo prie turėklų, už kurių baigėsi miestas ir prasidėjo vandenynas. Vandenynas visada kvepėjo švara, jo vaizdas agentą ramindavo. Bet ne šiandien. DanGus jau plaukė kranto link. Kas akimirką artėjo sausuma, ant kurios lauks karas, kur turbūt iš karto bus suimti tie gyventojai, kurie DanGuje laikomi karo pabėgėliais.

Bet kol šviesų anapus vandens dar nesimato, vilties yra. Reikėjo tik susikaupti, nugalėti nuovargį, tą keistą nerimą, kraupų jausmą, kad tuojau nutiks kažkas blogo. Tai tik susijaukęs protas…

Reikia paspęsti nusikaltėliui spąstus. Štai. Taip. Dabar buvo beveik tikras, kad naiviai tikėdamas savo jėgomis, vagis sugrįš ir šią naktį. Ir Augustis jo lauks.

– Kranto jūs nepasieksit.

Jis krūptelėjo ir atsisuko. Tas balsas iš skersgatvio! Bet krantinėje nebuvo nei vieno žmogaus. Dabar Augustis nebegalėjo sau pasakyti kad buvo užsnūdęs. Juk net neužsimerkė! Baimė sukaustė raumenis, tačiau jis pabandė save įtikinti, kad tai tik pervargusios vaizduotės vaisius. Jau antra naktis, kai temiega po porą valandų. Jau bemaž pajuto grįžtant ramybę, tačiau staiga suvokė, kad balsas atsklido ne iš krantinės pusės.

Ausyse ėmė spengti. Jis lėtai lėtai palinko per turėklus ir pažvelgė žemyn. Tamsios vandenyno bangos šiaušėsi nuo vėjo. Per jo raibuliuojantį paviršių jis vis tik išvydo kaip kažkas juodo kyla aukštyn. Staiga juodumoje atsivėrė mėlynos šviečiančios akys ir daugybė burnų nusišypsojo.

Augustis net nesuprato kaip atsirado prie Popovo durų. Ėmė belsti ir kai nykštukas atidarė duris išrėkė:

– Man reikia pagalbos.

***

Jau sutemo naktis, kai Popovas išsivedė Augustį į savo namelio kiemą. Čia buvo tik kelios lysvės daržovių, ir komposto dėžė. Senis pritūpė ant žemės.

– Ji valdyti tave gali tik tau užmigus. Kitu laiku sugeba tik gąsdinti.

Agentas atsiduso. Nepaisant visko, nepaisant šiurpių Popovo pasakojimų, jautėsi ramesnis. Senis juk sakė, kad tai dar galima sutvarkyti.

– Bet juk negaliu nemiegoti, – sumurmėjo. Kaip dabar svajojo apie miegą. Savo švariuose namuose, ant minkštiklio aromatą skleidžiančios pagalvės. Buvo tikras, kad nuvargusiam protui to ir tereikia.

– Taip, bet galima tai daryti saugiai, – pasakė Popovas, – Čia, – ir senio ranka pliaukštelėjo per dirvą. – Žemėje. Aš tave užkasiu. Nuogą. Ne visą, žinoma, veidą paliksiu, turi gi kvėpuoti. Tada ji negalės tau įsakinėti. Tavo ausyse bus žemė.

Agento ramybė sutrupėjo. Purve? Jau jautė kaip ant odos šiaušiasi plaukai. Purve. Tarp kirminų, bakterijų ir puvėkų. Visą kūną. Net ausis. Ne. Ne, tūkstantį kartų ne! Niekas, nė už ką jo neįkiš į purvą! Jis apsisuko, ir nepaisydamas senio protestų išėjo namo. Susitvarkys pats. Dabar, kai žinojo prieš ką kovoja, susitvarkys pats.

Grįžęs įdėjo batus į valymo dėžę, pakabino kostiumą ir nuėjo į dušą. Muilas, rodos, plovė ne tik kūną bet ir sielą. Dabar net mintys sklido tvarkingiau. Visa ta istorija… Ta pabaisa, tas balsas, tas vaizdas… Tai buvo šiurpu, iš ties šiurpu, bet gal vis tik tai nėra tikra. Žmogaus protas sugeba sukurti ir keistesnių dalykų. Augustis tai puikiai žinojo. Pastarieji mėnesiai jam buvo sunkūs. O dar šita byla, dar ta atsakomybė… Medardo Augusčio psichika turėjo tendenciją sušlubuoti, ir jis pats pirmas būtų tai pripažinęs. Gal tai vis tik haliucinacija, tiesiog… tiesiog jis eina iš proto. Agentas garsiai nusijuokė. Ši mintis keistai guodė.

Kai apsirengė ką tik išskalbtą šilkinę pižamą jau buvo tikras, kad viskas bus gerai. Jis išsimiegos, pailsės, o rytoj, šviežia galvą permąstęs bylą, suras nusikaltėlį. Dėl viso pikto, jei jo beprotybė verstų jį per miegus vaikščioti, atsigulęs į švara kvepiančius patalus netgi prisirakino dešinę ranką prie lovos. Visai nurimęs užsimerkė ir galop palaimingai užmigo. 

Kai prabudo kaukė signalizacija, o pats stovėjo aparatinėje, jau iki kelių apsemtoje vandens. Į jį besišypsodamos žvelgė piktos mėlynos akys. Nusišypsoję burnos prabilo:

– DanGus griūva.
2019-04-08 18:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-11 15:04
Loke1
Ir per lengvai jis pasidavė tas Augustis, o atrodė toks atkaklus ir su intuicija.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-11 15:03
Loke1
ačiū,kas rekomendavo,tad gavau progą perskaityti

Kūrinys patiko, viskas įdomu: sumanymas, įvykių perpynimas ir isnarpliojimas.

Kliuvo akivaizdžiai supaprastintas dialogas su seniu nykštuku ir įvykiai su knyga. Pati pabaisa "isvaizda" nenustebino.ir kažkodėl ji kalbėjo "žmonių kalba" na, konstruktyviai nzn kaip paaiškinti.ar išvis pabaisos kalba.
Bet kad Dangus griūva, tai gerai sugalvota

*
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-10 14:42
tamtyč
Bene, daugoka čia tų nugarų darosi jau. Be, jei vietos užtenka...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-08 18:38
Sportbatis
Labai gerai suderinta postapokalipsė ir mistika, ir tas dalinis film noir detektyvo stiliukas duoda labai gerą apvalkalą. Pavadinimas, matomai, pritemptas prie kažkokios sąlygos, bet tai padaryta vykusiai. Na, ir į istoriją puikiai įpintas žmogiškasis faktorius, kas labai dažnai ignoruojama netgi spausdinamoje fantastikoje.
Keisti tik senuko metodai. Kad užsikimšti ausis - užsikasti po žeme? Ar civilizacijos krachas leido islikti sudėtingai technikai, bet kirto per ausų kamštukų koncepcija? O jei žemė yra būtina sąlyga, kodėl negalima jos suvyniot į celofaną ir tada kišti į ausis. Arba išdegti ausines iš molio? Juk molis irgi žemė.
Tikiu, kad priežąstys, kodėl tai neveiktų, yra logiškos, bet va čia daug vietos interpretacijai :)
Anyway, 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-30 22:44
Julija Mėčiuvienė
lab patiko - įdomu, įtraukia, skaitai iki galo be atokvėpio
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-15 22:06
lllllllll
Nuklydimas į mitologija ne toks jau reikšmingas kūrinyje ir bendro įspūdžio negadina. Gal kiek per anksti tampa aišku kas yra kas, galbūt kiek pritrūksta paties laivo-miesto pasaulio, daugiau veikiančių pagalbinių ir foninių personažų, aiškumo kas vyksta žemynuose, tikros, konkrečios grėsmės. Bet istoriją sekti įdomu, detektyvas įtraukia jau nuo pirmų sakinių.
Kitą vertus, suprantama, jog visais atvejais gali būti kaltas griežtas ženklų ribojimas konkurse.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-09 13:21
sesė mėta
Ačiū komentatoriams. Taip, sutinku dėl to, kad ir mitologijos ir/ar detektyvo galėjo būti daugiau. Aš ir planavau, kad bus daugiau. Bet idėja netilpo į lituanikono konkurso ženklų rėmus, tai karpiau, trumpinau, trumpinau ir va...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-09 13:07
cerera
Tai visų pirma, dar kartą sveikinu!;-))) Kūrinys intriguojantis,  įdomus, vienareikšmiškai vienas iš geriausių.

Man atrodo, Sesei vienodai pavaldūs ir detektyvai, ir mitologiniai apsakymai. Tik gal kiek rizikinga viską sudėt į vieną kūrinį -  tampa kur kas sunkiau išlaikyt stiliaus vientisumą.

Iš kitos pusės, smagu, kad nestovi vietoje, eksperimentuoji vis ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-08 22:43
Aihara
Tas nuklydimas į mitologiją buvo keistokas, tarsi perteklinis. Galbūt dėl to, kad, kai viskas prasidėjo lyg detektyvas, nesinorėjo iš karto gauti atsakymą, kas žudikas.

Bet paskui fobijos pergalė mane visai pavergė.

Buvo labai sunku išsirinkti, už ką balsuoti, bet galiausiai nusprendžiau, kad tavasis kūrinys turi ir aiškų pasakojimą, ir gražus stiliumi, ir į temą gražiai pataiko. Kitiems kūriniams trūko arba vieno, arba kito, o tavasis labai gerai subalansuotas. Sveikinu su pelnyta pegale :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-08 20:19
Šriodingerio k
Patinka man sesės mėtos parašymai. Tik kažkaip per greitai viskas baigėsi, net apie tą būtybę taip norėjosi kažką daugiau sužinoti :)
Trečiasis pasaulinis karas, plaukiojantis miestas, mitinė (fantastinė?) būtybė, nykštuko knyga - viskas čia tvarkoj, tik žinot, ko man pritrūko? Visa tai susiejančių gijų, gal priežastinio ryšio, gal ko nors panašaus... Dabar skaityti smagu, bet po visko lieki nei pagautas, nei paleistas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-08 19:14
Klaudijus Sulavarvis
tiek rašyti nieko nepasakant...
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą