Rašyk
Eilės (72572)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10403)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







– Nuspausk mygtuką, kai būsi pasirengęs, Rapuni.

Pasirengęs. Ar aš pasirengęs?



Į klasę įžengė du kostiumuoti vyrai violetinės spalvos rūbais – vyriausieji broliai. Tuo metu perrašinėjau „Faustą“. „Aš jau pasiruošiau šiek tiek ugnies, Kuri mus į padangę tuoj išsvies“ buvo paskutiniai mano perrašyti žodžiai. Aš suprantu, kas knygose parašyta. Nežinau, ar dar kas nors klasėje supranta. Mums negalima kalbėtis. Bet esu tikras, kad Temari irgi suprasdavo.

Vyrai sustojo prie mano suolo nieko nesakydami. Jiems nereikėjo nieko sakyti – buvo aišku, kad jie atėjo manęs. Taip, kaip prieš gal mėnesį buvo atėję Temarės. Jos buvo labai tvarkingas raštas, ne toks, kaip mano. Kartais žvilgtelėdavau praeidamas. Ir per kovų treniruotes ji judėdavo labai grakščiai, aš jai visada pralaimėdavau. Mums pasakė, kad ji pažeidė lizdo tvarką – slėpė iškritusius knygų lapus savo čiužinyje. Negalima turėti kažko, ko kiti vaikai neturi. Tai yra taisyklių pažeidimas.

Mes jos daugiau nepamatėme.

O dabar buvo mano eilė. Ėjome ilgais koridoriais, man anksčiau nematytais. Norėjau žinoti, kur mes einame ir kas dabar bus, bet klausinėti negalima. Užduodamas klausimą, parodyčiau nežinojimą. Nežinojimas yra klaida ir gėda. Šiai akimirkai užteko žinojimo, kad ir aš prasikaltau. Vakarais aš negalėdavau užmigti, tik gulėdavau ramiai ir klausydavau. Temarė per du čiužinius į kairę nuo manęs vartydavosi, irgi negalėdama užmigti. Kaip norėjau jai pasakyti gulėti ramiai. Tačiau būčiau pats išsidavęs. Ir vis tiek jokio skirtumo dabar.

Mes kilom aukštyn ir aukštyn, laiptais ir kopėčiomis. Ėjom pro keistus įrengimus. Galiausiai pasiekėm mažą patalpą. Durys už mūsų automatiškai užsivėrė, ėmė šnypšti. Išsigandau, bet iš visų jėgų valdžiausi, kad nesukrutėtų nei vienas raumuo. Negalima rodyti emocijų. Emocijos – silpno žmogaus savybė.

Su dar vienu šnypštelėjimu priešais esančios durys atsivėrė. Mane pritrenkė atsivėręs vaizdas – dangus, tik dangus. Aš atsidūriau danguje. Bet neilgam. Turėjau atgręžti jam nugarą ir pažvelgti į žmones – mūsų lizdo Tėvą ir Motiną, mūsų globėjus ir gelbėtojus. Jei ne jie, visi būtų išmirę priešų antpuolio metu prieš daugelį metų.

– Rapuni, – sugergždė Tėvas. Linktelėjau. Jis tęsė: – Juk žinai, kodėl esi čia.

Žinau. Nes pažeidžiau tvarką. Negalėjau užmigti. Išgirdau kažką krebždant kitapus sienos, skiriančios mus nuo išorinio perimetro. Įsiklausiau į kitų vaikų kvėpavimą – visi kvėpavo ritmingai, niekas nesimuistė. Pakilau ir pažvelgiau per įtrūkimą sienoje. Tai buvo paukštis. Žinojau tai, nes mačiau juos nupieštus tose knygose, kurias perrašinėjame. Kurį laiką žiūrėjau į jį, o jis – į mane, o tada nuskrido.

– Aš naktimis neužmiegu.

– Nes kažko vis lauki, – taip pat gergždžiančiu balsu atsakė Motina.

Tai kartojosi kasnakt. Po kelių naktų paukštis atsinešė kažką snape ir įkišo į tą patį įtrūkimą sienoje, pro kurį jį stebėjau. Pirštais nepasiekiau, įrankių neturėjau, ir bijojau krebždėti, kad nepažadinčiau kitų. Beliko laukti ryto, kuriuos pradedam ristele aplink lizdo perimetrą.

– Tai paukštis. Jis atskrenda kasnakt. Paukščiai suka lizdus. Jis tikriausiai nori pas mus apsigyventi.

Sekantį rytą apibėgau keletą ratų greičiau nei man įprasta, kad atitrūkčiau nuo kitų vaikų ir vyresnių mus prižiūrinčių brolių. Sustojau prie sienos, kurios kitoje pusėje žinojau esant mūsų kambarį. Gerai įsižiūrėjęs radau, ką paukštis man paliko – sulankstytą popierėlį, kuriame kažkas buvo, lyg akmenukas. Vaikų žingsniai artėjo. Sugniaužiau paukščio dovaną kumštyje ir pasileidau bėgti, kad jie nespėtų pamatyti manęs sustojusio.

Vėliau, kai jau grįžę susiruošėm ir vorele ėjom į klasę, ėjau paskutinis. Paprastai eidavau vienas pirmųjų, bet tada mane būtų matę kiti vaikai. Eiti paskutiniam irgi neišdegė, nes šalimais ėjo vyresnis brolis, o prie jo irgi negalėjau paukščio dovanos išvynioti. Tą padariau tik perrašymo klasėje, pačiame jos vidury, kai visi vaikai buvo susitelkę į knygų perrašinėjimą, o mus prižiūrinti vyresnioji sesuo, vaikščiojusi tarpais tarp suolų, kaip tik tolo nuo manęs, atsukusi nugarą. Popieriaus sukeltas šnarėjimas nesiskyrė nuo vartomų puslapių. Paukščio dovana buvo mažytis akmenėlis, kurį reikėjo nuryti – supratau tai iš piešinio, popierėlio vidinėje pusėje. Akmenėlį nurijau, o popierių įkišau tarp savo sąsiuvinio lapų.

Tėvas mostelėjo ranka į audeklu uždengtą kaugę ant savo stalo. Priėjau arčiau. Atitraukęs audeklą pamačiau jį – paukštį. Jaučiau, kaip man ima trūkti oro. Jis gulėjo persikreipęs, kaip tos pterodaktilio fosilijos. Jo krūtinėje žiojėjo skylė, iš jos buvo išsiliejęs juodas skystis ir sutepęs aplinkines plunksnas, anksčiau buvusias baltas. Tas skystis – ne kraujas. Kraujas būna raudonas, išdžiūvęs – rudas, čia buvo ne kraujas.

– Pasaulis už lizdo ribų yra pavojingas. Vyksta karas, mus visus nori nužudyti. Lizde tu esi saugus, apsaugotas dangaus. Paukštis yra priešas iš žemės. Tu įsileidai paukštį ir sukėlei mums pavojų, – tarė Motina. Jos balsas buvo toks pat aštrus, lyg brauktum akmeniu per grubią sieną, o veidas net jai kalbant, atrodo, nejudėjo. – Jei gali apsaugoti lizdą, turi tą padaryti dabar.

Paukštis atskrisdavo kasnakt ir palikdavo man akmenėlį plyšyje sienoje. Kasdien jį paslapčiom išvyniodavau ir nurydavau. Nesupratau, kodėl paukštis taip elgiasi, bet jaučiau, kad tai svarbu. Būčiau norėjęs vieną akmenėlį padovanoti Temarei, tačiau jos nebebuvo. Mano sąsiuvinis po truputį storėjo nuo jame slepiamų popierėlių su piešinuku. Supratau, kad greitai išsiduosiu, tačiau nieko dėl to negalėjau padaryti. Lizde nuo nieko nepasislėpsi. Iš jo pabėgti irgi nėra kaip. Vienintelis kelias laukan – perlipus per perimetrą juosiančią apsauginę tvorą, o tada kristi. Arba šiaurinėje pusėje bandyti perlipti daug aukštesnę sieną, skiriančią nuo žemės, tačiau ją nuolat saugo ginkluoti broliai.

– Aš negaliu apsaugoti lizdo.

Pajutau sunkias mane atlydėjusių brolių rankas ant pečių. Jie išvedė mane iš Tėvo ir Motinos buveinės, vėl leidomės ir leidomės laiptais ir kopėčiomis ir ėjome ilgais tamsiais koridoriais. Buvau įvestas į baltą patalpą be langų, kurios viduryje stovėjo gultas. Stipriais gniaužtais, nepaliekančiais pasirinkimo, mane ant jo paguldė ir pririšo. Kas dabar bus? Ar mane kankins? Nužudys? Ar Temari irgi čia buvo? Ar ji bandė beprasmiškai priešintis, nes mano tyčiniai pralaimėjimai suteikė jai viltį, kad ji galinti įveikti brolius?

Pajutau dūrį į kaklą. Brolio rankose esančia permatoma virve ėmė tekėti skystis. Tamsiai raudonas. Mano kraujas. Akyse užtemo, pajutau sunkią brolio ranką sau ant veido, spaudžiančią, traiškančią, išgirdau save rėkiant. Aš niekada nesužinosiu, kas buvo tas paukštis, ir kodėl jis man nešė dovanas.

Ir tada pasigirdo didžiulis triukšmas, tarsi milžiniškas akmuo būtų nukritęs ant metalinių laiptų. Brolio ranka nuo mano veido atsitraukė, akies kraštu mačiau jį atsisukusį į triukšmo pusę, kaip visada ramiu veidu, nerodančiu emocijų. Vėl triukšmas, tik jau arčiau ir dar garsiau. Ir vėl, ir vėl – kad ir kas kėlė triukšmą, tai buvo jau visai čia pat. Brolis išlupo man kažką iš kaklo, girdėjau jo skubius žingsnius link durų.

Ir vėl kurtinantis triukšmas. Baltos lubos apsitaškė kažkuo violetiniu. Metaliniai žingsniai. Didžiulė pabaisa, žiūrinti į mane raudonomis šviečiančiomis akimis. Zvimbimas ir žiūravimas, užgožiantis mano riksmą, ir pančių šleptelėjimas ant grindų. Man nespėjus pajudėti, pabaisa užšoko ant manęs. Panirau į tamsą.



– Ne, išsigelbėjusių daugiau nėra. Šis vaikis surijo visus livingstonus. Jei tęsim misiją, bus nukentėjusių. Taip, supratau. Jis neteko daug kraujo, pastačiau jam rezervinio. Tai žinoma, kad patikrinau mutacijas. Taip, žmogus, mutacijų nerasta. O kam tau? A bė, rezus plius, tobulas recipientas. Aha, tikrai pasisekė. Palauk, man atrodo, kad jis pabudo. Taip, šeštą. Baigiu.

Jos plaukai neįtikėtinai ilgi, suvyti į dvi ilgas pynes. Lizde mums visiems juos reguliariai nukerpa. Ši moteris tikriausiai ne iš lizdo. Viena iš tų priešų, nuo kurių lizdas mus saugo. Kur aš? Ko jie iš manęs nori? Kalbėdama su nematomuoju, ji darė visokias išraiškas, o dabar veidas ramus, kaip motinų ir vyresniųjų seserų.

– Indra, – taria ji, rodydama pirštu sau į akis. Tada rodo į mane. Lygiai kaip mes darome lizde, kai norime sužinoti kito vardą.

– Rapuni, – atsakau jai taip pat. Keldamas ranką matau, kad į ją įbesta permatoma virvelė, kuria iš maišo palubėje teka tamsiai raudonas skystis. Kraujas. Bet ne mano. Man. Tai ji – ne priešas?

– Sveikas nusileidęs ant žemės, Rapuni. Tau pasisekė. Greit vėl būsi sveikas.

Jos žvilgsnis maždaug toks, kaip prieš kovą į mane žiūrėdavo Temari. Tarsi džiaugtųsi, kad esu čia.

– Aš gyvenau tavo lizde seniai, bet pabėgau. Ir žinau taisykles. Nerodyti emocijų. Neklausinėti. Nesišnekėti. Šios taisyklės čia negalioja. Juokis, verk, klausinėk ir kalbėk. Tikrai turi klausimų.

– Baltas paukštis...

–... buvo robotas – skautas, ieškojęs taisyklių pažeidėjų. Radau tik tave. Kai šiąnakt jį siučiupo, mums teko skubiai inicijuoti antrąjį misijos etapą, kad išgelbėtume tave ir kitus pažeidėjus. Livingstonai – gyvybės akmenėliai – buvo skirti tiems, kas ieško kelio pabėgti. Jie veikia kaip švyturėlis, kad galėtume jus lengvai surasti ir identifikuoti. Bet tu vienas švieti trisdešimčia švyturių. Kodėl? Negalėjai pasitikėti kitais?

Nieko jai neatsakau. Ji atsidūsta.

– Nežinau kaip, bet žiūrėdama į visas tas knygas aš supratau, kas jose rašoma. Negalėjau niekieno apie tai paklausti. Todėl ėmiau palikti knygose savo įrašus, po žodį ar du keliuose puslapiuose, kur būdavo vietos. Kad, jei kas nors irgi mokėtų skaityti, žinotų, kad nėra toks vienas. Kad galėtume tokiu būdu kalbėtis. Tačiau niekas neatsiliepė.

Išskyrus Temari. Bet per vėlai.

– Mes vis tiek turėsime tęsti misiją. Iškepti tą lizdą su visais kiaušiniais. Dalį gyventojų jie jau bus pasiėmę pietums. Dalis galėjo pabėgti, jei tik suprato reikalo rimtumą – jei pasiseks, sutiksime juos pakeliui. Po smūgio tikrinsim griuvėsius, gal rasime dar išsigelbėjusių. O tau metas pasistiprinti.

– Kodėl vyksta karas? – paklausiu.

– Nes jie yra nekviesti svečiai, ir nenorime, kad jie čia gyventų ir mumis maitintųsi. Šis karas ir taip truko per ilgai. Iš pradžių mes nežinojom, kas jie tokie ir kas čia apskritai vyksta. Tada jie išdegino viską aplinkui ir mes bijojom artintis. Metėm bombų, jos darsyk išdegino viską aplinkui ir pakeitė radiacinį foną, bet lizdai liko kaip buvę. Tačiau ir nekėlė tiesioginės grėsmės. Ilgi metai šnairavimo vienam į kitą, kol staiga susipratom, kad jie išnaudojo visus savo resursus. Jie negali palikti mūsų planetos, bet ir negali jos kolonizuoti – netinka atmosfera, dar kažkas. Jie priklausomi nuo mūsų kraujo, todėl augina mus savo fermose, kaip įmanydami ribodami protinį vystymąsi. Modifikuoja genus, kad būtume kuo panašesni į juos, kad išaugtume kuo bukesni ir nekeltume problemų. Jie ne žmonės, Rapuni. Iš tiesų stebuklas, kad likai gyvas. Tavo kraujas jiems nuodingas. Ir jie to nepastebėjo per visą tavo gyvenimą.

Indra padeda man atsisėsti, ištraukia iš rankos permatomą virvelę ir paduoda man puodelį su garuojančiu skysčiu.

– Valgyk. Misijos startas – už valandos. Norėčiau, kad ten būtum.

Netrukus einu šalia Indros, pasilaikydamas už Baskervilio – tos pabaisos raudonomis akimis, radusios mane pagal trisdešimt švyturių mano kūne. Ateiname į patalpą, kurioje mūsų laukia daugiau žmonių, jie visi mus sveikina. Indra pasisodina mane šalia savęs, priešais langą, pro kurį matosi blizgantis lizdo kupolas, dengiantis Tėvo ir Motinos buveinę.

– Nuspausk mygtuką, kai būsi pasirengęs, Rapuni.

Pasirengęs. Ar aš pasirengęs?

Aš jau pasiruošiau šiek tiek ugnies,
Kuri mus į padangę tuoj išsvies.


Žvilgteliu į Indros plaukų pynes ir suprantu, kad irgi daugiau niekada nekirpsiu savo plaukų. Jų ilgiu matuosiu savo laisvę.

Prisimenu paskutinį Temarės dovanotą žvilgsnį – trumpą, slaptą.

Aš pasirengęs.
2019-04-08 13:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-07-12 13:17
Sportbatis
Labai neblogai. Pakankamai sklandžiai sudėliotas vaizdas iš personažo, žinančio mažiau už skaitytoją, perspektyvos. Ir, kas svarbiausia, duotas detalus paaiškinimas be nereikalingų mindfuck'ų.
Kiek neįtikino veikėjo staigus persiorientavimas, plius nesupratau plano su akmenėliais, bet iš tokios apimties kūrinio gal čia būtų per daug tikėtis. 5 avansu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-26 14:16
Nukainotas
Ar tai natūralus talentas su mažai teksto papasakoti daug, ar reikia treniruotis? Labai geras, patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-15 12:39
lllllllll
Skaityti nenuobodu, nežiūrint smulkių loginių spragų ir standarto.
Pliusas už tai, kad paskojimas dėstomas be didesnių paaiškinančių intarpų. Vis dėlto šiek tiek pritrūkasta pačių ateivių ir jų nešamo blogio iliustracijos.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-08 21:56
Nuar
Darling in the FranXX. 2018. Deja vu pojūtis kyla būtent iš šio kūrinio: kupolas, lizdas, tėvai, vaikai, prižiūrėtojai, karas, bandymas įteigtu gyvenimo ir mąstymo būdu pavergti. Atmetus deja vu tekstas skaitosi įdomiai ir lengvai. Kylanti įtampa pasižymi įtaigumu. Apokaliptinis niūrumas taip pat. Dialogai pilnai atlieka pasirinktą funkciją pirmoje dalyje - atskiria ir kuria reikalingą atmosferą. Antroje dalyje vienoje vietoje yra šiek tiek per ilgas istorijos pasakojimui pasirinktas dialogas. Jį išskaidžius būtų pasiektas geresnis efektas. Juk skubėti nėra kur, todėl nebuvo reikalo viską atpasakoti vienu atsikvėpimu. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-08 17:35
sesė mėta
Šitas buvo mano tope :) Norėčiau, kad šitą istoriją rašytum ir toliau. Skaityčiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-08 15:55
cerera
Kai skaičiau Litaunicono psl., lyg ir turėjau keletą smulkių pastabėlių. Bet jau nebepamenu, kokių, užtat puikiai pamenu, kad bendras įspūdis patiko, tad 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą