Apsispręsk

Aš galiu patikėti, kad agonija- jausmas.
Toks galingas ir paprastas suknistas skausmas.
Tau nereikia nei meilės, nei laimės, nei džiaugsmo,
Tik sulaukt negali varpo senojo gausmo.

Kai jau nieko nelieka, kas tave bepaguostų,
Ir draugai kai išeina, tu žinai- jie negrįš.
Tu prisimeni laimę, kurią tu turėjai.
Ir nors laužas dar dega,- tyliai gęsta viltis...

Kai ruduo vėl ateina, tu ir vėl gailiai inkšti:
"Greitai mirsiu, aš mirsiu..." Na ir kur ta mirtis?
Ar gali vieną kartą pagaliau apsispręsti:
Gyveni- tai gyvenk, o jei miršti, tai mirk!