Motinos veidas

Po kiemą motulė vaikšto.
Lyg saulė šviečia jos veidas.
Gal todėl ir paukščiai gieda,
net saulei nusileidus.

Diena išeina. Rankos pajuodę,
darbai nebaigti, nepadaryti.
Kojos atmuštos į metų gruodą,
bet motulės veidas kaip saulė švyti.

Kaip mes gyventume nelaimėms šlamant
be jų – motinų veidų, lyg saulių.
Duris pravėrę sušunkam – Mama!
ir tam žodžiui nusilenkia pasaulis.