Kalbos defektai 4.

pasakojimai kuriuos pasakoju nėra trumpi, nors ir yra, dienos tokios gražios, o jie užima visą mano laiką, telpantį dėžėje su katinu, į šviesiausių fotonų dienas, jei ne jie, tai kas daugiau, pirmąjį sakinį pasakodamas, kol ištariu, tikriausiai užtrunku pusę dienos, paskui jau lengviau, jau pavasaris, pats jo vidurys ir kaip kiti sako, pats laikas gerti vitaminus. kažkas riboja šviesos greitį, gali būt, kad tas apribojimas yra masė, be jos, viską aprėptų šviesa, jos mažiausia dalis tokia maža, kad mažesnių už ją, gal ir nėra, visiškoje šviesos aprėptyje, nereikėtų taupyti laiko, jei ir toliau būtume mirtingi, mes tiesiog išbluktume šviesoje. nėra iki galo aišku, aiškiau būtų, jei mes susimažintume. ne perpus, ne iki pupos, kurią tu augini ant palangės dydžio, bet dar labiau. man irgi nėra aišku, kodėl visa ką augini, auga po vieną, vienam augti yra vieniša. bet ne, nėra, kas auga ir gyvena vienas, nežino, kas yra vienatvė, tas jos nepažįsta ir negali sakyti, taip, aš žinau, kas tai yra. arba aš žinau, ką reiškia netekti. anksčiau, lyg ir auginai kaktusą. aš auginau visai ką kita, tas kita yra, bet ir nėra, o vis tiek slegia.
negi manai, kad aš leidausi į sentimentalumą, jei šitokiame pasileidime yra klaida, bandysiu ją ištaisyti, nors, kaip abu ir atmenam, to padaryt nepavyko net mažajam princui, gi jo mirtis atperka pradžią, tik aš nenorėčiau, kad man įgeltų gyvatė. taipogi nenorėčiau
sokratiškai. jeigu pasileidi viename kame, tereikia padėti kablelį, aš tikrai darausi šlykštus ne tik tau, bet ir sau, kai rašau be fabulos. sau, kitam, koks skirtumas tame, kai tavimi bjaurisi pati egzistencija. taip, beje, galima prisijaukinti gyvatę. taip savimi bjaurėjosi vyras, kuris, kad pažintų moteris, gyveno užsidaręs lovose ir spintose. nežinau, kas skiria gyvatės kūną nuo ne kūno, bet ji vientisa. panašaus vientisumo yra neįtempta guma, banginiai, kirmėlės ir žuvys. ir dar šviesa, jeigu ji neturi masės.
mes domimės šviesa kitaip nei fizikai, nei apšvieta, mano vieta dar labiau neapibrėžta, nes aš neišradau jokios šviesai sulaikyt mašinos.
anksčiau turėjau tik mygtuką jai įjungt ir maniau, kad šviesu tada, kada įjungiu, tamsa, kai išjungiu. manau, kad aiškiau būt negali, koks buvau solipsistas.
susimąsčiau trumpam, jeigu čia būtų viskas, tai nebūčiau tau pasakęs, kad kablelius, kuriuos tu jau turėjai pastebėti, įterpiu pats, be galo paprasta žinant, kad diena būdama ir taip trumpa, pasidalina į dar trumpesnes dienas arba jų atkarpas ir sulenda į žemę kasant kastuvu perkirstus slieko narelius. vaizdžiai tariant, tarp tokių ar panašių dalių, man reikėtų labiau laikytis atstumo tarp sentimentalaus niekio prado ir fabulos, kol ji eilinįkart atatupsta, lyg girta nepasitraukė kur į šalį - traukiasi ir spraudžiasi į lūžusius laiko rėmus, kuriuose, gal ir labai keista, bet įrėmintas banginio penis netelpa savyje.
visa paguoda okeanams ir tau, kadangi manęs klausydamasi pasigedai ženklų skiriančių kalbos charakterius. sutinku, kalbėdamas palikdavau tik peilius ir kablį, kitkam nebuvo vietos, muskusas viską į save sugerdavo, gelmių pasaulio vėsoje prisimindavau apykakles mergaičių, ir tai tik retkarčiais, jos plaukiodavo gatvėmis kaip upeliais, taip pat jūromis, it nulipdytos okeanidės, žiūrėdamas į jas aš nebe taip bijodavau vandens, baimė sugrįždavo tik joms pradingus.
jei baimė slepiasi banginio penyje mergaitėms mirksint, nurėžk jį, paskui vėl pakabink. paskui apsiplauk, virtuvėje yra muilas, kvepiantis pakalnutėmis, vonioje pats įvairiausias.
tai iki vėl pasimatant.


...