Žvėris

Šūvis. Tas kurtinantis garsas, perskrodė mano ausis. Apsidairiau aplink, ir pamačiau pabaisa. Išsigandau, pradėjau bėgti ir pargriuvau, pravirkau. Tik staiga šalia manęs pasirodė pabaisa, žaliomis akimis. Jis tyliai kuždėjo man į ausį žodžius, kurių nesupratau. Užmerkiau akis, kad taip nebijočiau. Giliai įkvėpiau oro į plaučius. Atradusi savyje jėgų, nustūmiau pabaisa, kuo toliau nuo savęs. Bėgau tolyn. Nežinau kur, tik kuo toliau, nuo žvėries. Kuris vijosi mane, dabar jau keturiom. Suklykiau. Buvau išsigandusi ir pasimetusi, bet bėgti nesustojau. Pasitaikė medis mano kely, bandžiau jo išvengti, bet man nepavyko. Viskas, žvėris mane nudės. Kaip jausis mano mama, jei aš negrįšiu šiandien namo? Kas nutiks mano gyvenimui be manęs? Jei aš šiandien mirsiu, tai rytojaus mano akys daugiau nepamatys?
Štai tiek spėjau pagalvoti, nes pabaisa žaliomis akimis mane jau tempia. Kažin, kodėl mano kūnas nesipriešina? Jaučiu po savimi šakas ir lapus, tikriausiai mes miške. Viskas atėjo mano galas. Sudiev žemelę šventa. Sudiev mamyte nebepasimatysim jau niekada. Pabaisa mane nužudė, sudraskė mano kūną į gabalus. Išmėtė po mišką visą. Kaip bjauru. Tik vėl tas šūvio garsas atsklido iš toli. Žvėris krito, šalia mano mėsos gabalų. Nebėra žvėries, bet nebėra ir manęs.